Apleistam jaunikliui labai prireikė pagalbos – išsigelbėjimą jam suteikė atsitiktinis praeivis, kurio širdis suvirpėjo jį pamačius. Nuo šio susitikimo prasidėjo puiki neįprastos draugystės istorija…
Kartais tikri draugai vienas kitą randa visiškai atsitiktinai. Prieš kurį laiką vyras, vardu Erikas, gatvėje pastebėjo mažytį gyvūnėlį. Nykščio dydžio pelė, matyt, motinos palikta, kovojo už savo gyvybę. Ji atrodė tokia bejėgė, kad Erikui suvirpėjo širdis – jis tiesiog negalėjo praeiti pro šalį.
Vyras paėmė ją į rankas ir nuo to prasidėjo nuostabus nuotykis. Molly Bean – taip gelbėtojas pavadino pelę – atrodė vos kelių dienų amžiaus: net jos kailis dar nebuvo tinkamai užaugęs ir akys vis dar buvo užmerktos. Erikas nežinojo, ką daryti. Pirma, jis neturėjo patirties ir nežinojo, kaip reikia rūpintis pelėmis. Antra, naujagimėmis pelėms! Jis iškart prisijungė prie interneto ir perskaitė, kaip, kuo ir kaip dažnai reikia šerti šiuos gyvūnus. Pelytė turėjo valgyti kas 2-3 valandas, tad keltis tekdavo net naktį. Erikas atskiedė specialų mišinį, o tada gyvūnėlį maitino iš švirkšto.
Molly Bean greitai priprato prie žmogaus rankų. Ji snūduriavo arba Eriko delnuose, arba ant kaklo po jo stora barzda. Vyras jautė ypatingą atsakomybę: išgelbėjo pelę nuo neišvengiamos mirties, paėmė ją iš gatvės ir dabar ji buvo visiškai nuo jo priklausoma, pasitikėjo juo, prisirišo. Jis turėjo padaryti viską, kad ji liktų gyva ir laiminga savo namuose. Kartais Erikas keldavosi naktimis tarp maitinimosi, kad įsitikintų, jog Molly Bean viskas gerai.
Pelė augo, stiprėjo ir pradėjo rodyti charakterį. Ji pasirodė esanti savininkiška ir nepaliko Eriko nė minutei: ji slėpdavosi po jo marškinėliais, lipo po barzda, sėdėjo jam ant rankų ar peties. Molly Bean pasirodė labai aktyvi, linksma ir linksma būtybė. Rūpestingas savininkas jai padovanojo net nedidelį ryškų sijonėlį. „Mano mažoji princesė“, taip Erikas ją vadina. Laikui bėgant paaiškėjo, kad Molly Bean reikia bendrauti su savo rūšies atstovais, ir vyras įsigijo antrą pelę – baltą. Jos lenktyniauja aptvare ir žaidžia slėpynių. Erikas sukūrė patogią ir įdomią erdvę augintiniams: įrengė bėgimo ratą, žaislinį automobilį, kopėčias ir laipiojimo atramas. Erikas peles patalpino savo grožio salone. Prisijaukinusi Molly Bean mėgsta bendrauti su klientais ir dėkoja už skanėstus.
Kartais vyras Molly Bean išveda pasivaikščioti. Iš pradžių jis bijojo, kad pelė pabėgs ir negrįš, bet paaiškėjo, kad Erikas buvo viskas, ko jai reikia, ji net nenulipo nuo jo ant žemės. Erikas buvo pirmasis padaras, kurį Molly Bean pamatė atsimerkusi. Jis ją maitino ir buvo su ja ištisas dienas, todėl galbūt pelė laiko jį savo „mama“. Vyras turi dar vieną augintinį – šunį Fosterį, kurį prieš 14 metų paėmė iš gatvės. Ir tai dar viena neįprastos draugystės istorija: šuo niekada nebandė pakenkti pelei ir elgiasi su ja kaip su sava. Bendravimas su Molly Bean pakeitė Eriko požiūrį į graužikus. „Pelės ir žiurkės taip pat turi jausmus ir emocijas, kuriuos išlaiko visą savo gyvenimą. Šie gyvūnai nerimauja dėl visko. Turime iš jų daug ko pasimokyti“, – sako jis ir priduria: „Molly mane išmokė, kad jei net maža pelytė nusipelno kažko tokio ypatingo, tai mes, žmonės, tikrai to nusipelnėme. Manau, kad šiandieniniame pasaulyje mums labai trūksta tokios besąlyginės meilės“.
