Pamela De Almeida geriau nei daugelis iš mūsų žino, ką reiškia būti apkalbamai už akių, ką reiškia, kai į tave žiūrima ir su tavimi elgiamasi kitaip. Ne tiek dėl savęs pačios, kiek dėl dukros Sofijos, kuri turi Dauno sindromą.
Ji net manė, kad jos oda tapo pakankamai stora ir ji jau nebesistebės, kai žmonės apkalbinės jos dukrą ir visą jos šeimą. Juk tai ją lydėjo nuo pat jaunesnės dukros gimimo. Visgi, šįkart įvyko toks ypatingas dalykas, kad ji nusprendė apie tai parašyti savo tinklaraštyje „Slice and Life“ – tinklaraštyje, skirtame netobulam gyvenimui ir dviejų dukrų, iš kurių viena turi Dauno sindromą, auginimui.
Ji rašo savo tinklaraštyje: „Sėdėjau „Tim Hortons“ kavinėje, kurioje su dukra dažnai lankomės, o prie gretimo staliuko sėdėjo dvi ponios, kurios pradėjo spoksoti ir šnabždėtis. Prie to esame įpratusios, nes mano dukra Sofija turi Dauno sindromą. Sėdėjau ir žiūrėjau, kaip šios dvi ponios ištiesia kaklus, kad geriau pamatytų mano dukrą, visiškai nesijaudindamos, jog aš tai matau ir žiūriu tiesiai į jas. Jos buvo tokios smalsios. Paprastai tai man nerūpi, bet šiandien mane tai sunervino.“
Kai ji staiga pamatė, kad prie jos artėja pagyvenusių sutuoktinių pora, moteris pagalvojo: „Fantastika! Dar daugiau ateinančių pasižiūrėti iš arčiau!“
Duok penkis
Tačiau vyras pirmiausia pasisveikino su Sofija, davė jai penkis, o paskui – paspaudė ranką mamai. Sofija mielai nusišypsojo ir pasisveikino. Tada jis atsisuko į Pamelą ir pasakė: „Prisiminiau istoriją, kuria norėčiau su jumis pasidalyti, bet nesu tikras, kad galiu ją papasakoti nepradėdamas verkti.“
Pamela padrąsino jį ir paprašė tęsti. Ji to visai nesitikėjo. Jis atsisėdo ir pasakė, kad vakar per žinias matė pranešimą apie moterį, kuri ką tik pagimdė vaiką su sunkia negale. Dabar ji turi ginti savo teisę pasilikti kūdikį. Ji turėjo teisintis, kad pasirinko nesidaryti aborto – nors galėjo tai padaryti, o gydytojai netgi tai skatino!
„Istorijos esmė ta, kad negali žinoti, kokį įspūdį pasauliui paliks vienas žmogus. Negali žinoti, ką gali padaryti žmogus, jei jis niekada negauna progos to parodyti.“, – sakė jis.
Tada jis pažvelgė į Pamelą prieš atsikeldamas ir pasukdamas link išėjimo su savo žmona, ir pasakė „Tu esi nuostabus žmogus, nuostabi mama, o tavo dukra yra graži. Sveikiname!“
Pamela iškart pradėjo verkti. Viduryje kavinės. Tai buvo pirmasis nepažįstamasis, kuris pasveikino ją su dukra – ne tik spoksojo į ją. Bent kartą kažkas pamatė jos dukters grožį, orumą ir tai, kokia ji jai brangi.
Šį kartą nebuvo nei šnabždesio, nei rodymo pirštais, nei spoksojimo. Vyriškis matė jos buvimą.
Tebūnie tai svarbus priminimas, kad ir kokie skirtingi būtų kiti žmonės, visi esame vienodai vertingi ir savaip unikalūs. Nesivaržykite pasidalinti šia istorija, jei taip pat manote, kad turite pažvelgti į žmonių vidų ir spręsti apie žmogų pagal ją, o ne pagal išorę!