Jordan Windle turi šiek tiek kitokią kelionę per gyvenimą nei dauguma. Dabar jis dalyvauja Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Yra daug porų, kurios nusprendžia įsivaikinti, o ne natūraliai susilaukti vaikų. Tam gali būti daug priežasčių: gal jie negali patys susilaukti vaikų, arba nori padėti tiems, kam to tikrai reikia. Priklausomai nuo šalies, kurioje gyvenate, pati procedūra gali būti daugiau ar mažiau sudėtinga, tačiau daugeliu atvejų tai yra ilga ir varginanti kelionė abiem pusėms.
Dešimtajame dešimtmetyje turėjo būti dar sunkiau įsivaikinti vaiką, ypač jei buvai vienišas tėvas ir tuo pat metu homoseksualus. Tokia situacija nutiko ir Džeriui Vindliui, kuris visada svajojo tapti tėvu, ir vieną dieną, perskaitęs straipsnį apie vienišą tėvą, jis pradėjo tyrinėti savo įvaikinimo galimybes.
Džeris susisiekė su įvaikinimo agentūra ir išgirdo apie mažąjį Jordaną. Vaikas iš Kambodžos neteko tėvų, kai jam buvo tik 1 metai. Dabar jis gyveno vaikų namuose. Mažajam Jordanui buvo labai sunkūs pirmieji gyvenimo metai, bet tuomet su naujuoju tėčiu nusileido jis JAV. Dėl Džerio rūpesčio ir meilės vaikas vystėsi greitai ir normaliai.
Šiandien, po 21 metų, jis dalyvauja Tokijo olimpinėse žaidynėse ir atstovauja JAV. Ir netoliese visada yra didžiausias jo gerbėjas, tėvas Džeris. Tačiau olimpinių žaidynių metu tėčiui nebuvo leidžiama dalyvauti dėl apribojimų, susijusių su „Covid-19“.
„Aš dažniausiai girdžiu (savo tėtį) tarp žiūrovų, o tai yra fantastiška. Neturėti jo olimpinėse žaidynėse buvo tikrai keista” – sako sportininkas.
Po tragiškos ir ankstyvos tėvų mirties, Jordanas atsidūrė vaikų namuose. Kai Džeris jį priėmė, berniukui buvo tik 18 mėnesių, ir jam reikėjo visapusiškos sveikatos priežiūros. Jis kentėjo nuo netinkamos mitybos, niežų, įvairių infekcijų ir žarnyno parazitų. Džeris pasiėmė jį su savimi ir padarė viską, kad jam suteiktų visą reikiamą priežiūrą ir meilę, kurią gali suteikti vienišas tėvas. Jordanas greitai pasveiko ir pradėjo naują gyvenimą JAV – šalyje, kuriai po 21 metų atstovaus viename didžiausių ir svarbiausių visų laikų sporto renginių – olimpinėse žaidynėse.
Vaiko talentas sportuojant išryškėjo ankstyvame amžiuje. Vandenyje berniukas jautėsi ypač gerai, Džeris jį vis drąsino ir ragino vykti į nacionalines varžybas.
Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po pirmojo susitikimo su tėčiu Džeriu, Jordanas dalyvauja Tokijo olimpinėse žaidynėse ir atstovauja Jungtinėms Valstijoms nardyme.
Išleista knyga
2011 m. Jordanas ir jo tėvas pasidalijo dar vienu svarbiu etapu, jie išleido autobiografinę knygą „An Orphan No More: The True Story of a Boy“ – kūrinį, sukurtą skleisti gražią ir pozityvią našlaičio vaiko istoriją. Dėl įtėvio meilės vaikas sugebėjo rasti savo gyvenimo kelią ir laimę.
Ir Jordanas neabejoja, kad jis niekada nebūtų buvęs ten, kur yra šiandien, jei ne Džeris.
„Jis man yra viskas. Nebūčiau čia, jei ne jis, jo meilė ir palaikymas. Jis visada šalia manęs. Jis visada man skambina. Aš padarysiu viską dėl jo ir esu tikras, kad jis padarys tą patį dėl manęs“, – vienoje laidoje sakė sportininkas.
