Dauguma parduotuvėse dirbančių žmonių mėgsta sakyti, kad tai daro, nes jiems patinka dirbti su žmonėmis. Paslaugų teikimas yra aistra, o jei taip pat teikiate geras paslaugas, galite pakeisti kitų žmonių kasdienybę į gerąją pusę. Daug labiau, nei manote. Danė Luiza Lund Nilsson gali su tuo drąsiai sutikti, nes ne tik myli savo darbą, bet ir gera nuotaika suteikia begalę šypsenų kitiems. Ji susirado daug gerų draugų – pasakoja ji vienoje Danijos televizijos laidoje „Labas rytas, Danija“, į kurią buvo pakviesta būtent dėl savo geros nuotaikos. „Jaučiu, kad darau didžiulį poveikį daugeliui klientų, kurie per dieną į mano kasą ateina tiesiog šypsodamiesi ir būdami laimingi.“, – sako ji.
Ir ypač pasakojimas apie pagyvenusį poną Keldą yra aiškus to įrodymas.
Prieš ketverius metus, kai Luiza dirbo bakalėjos parduotuvėje Danijos Hørsholmo mieste, Keldas ateidavo kasdien ir apsipirkinėdavo nuo 10.00 iki 10.30 val. Ir nesvarbu, ar prie kasos buvo eilė, ar ne, ar jis visgi nuspręsdavo ką nors įsigyti, ar ne, jis ateidavo kasdien tiesiog pabendrauti su kasininke.
Luiza Lund Nilsson Danijos televizijai sako, kad tai buvo tylus jųdviejų susitarimas, kurio vienintelis tikslas buvo pakelti Keldui nuotaiką. Jie pasisveikindavo apsikabindami lyg geri draugai. Jis vertino apkabinimą ir pasakė Luizai, kad neįsivaizduoja nė dienos be jo. Tačiau Luiza neįsivaizdavo, kiek Keldui iš tikrųjų reiškia šis apkabinimas, kol vieną dieną jis staiga nebeatėjo į parduotuvę. Praėjo trys dienos, o Keldas vis nepasirodė.
Vėžys
Paaiškėjo, kad Keldas susirgo vėžiu ir staiga viskas baigėsi. Pabaigoje viskas įvyko labai greitai, ir jis niekada nesugebėjo pasakyti Luizai, kad nebegali ateiti. Todėl nuostaba buvo didžiulė, kai staiga vieną dieną Keldo sūnus nuėjo į bakalėjos parduotuvę pasakyti, kad jo tėvas mirė ir niekada neateis daugiau su ja pabendrauti. Bet tuo pat metu jis turėjo klausimą Luizai. Keldas turėjo paskutinį norą – kad Luiza dalyvautų laidotuvėse – ir neštų karstą. „Žinojau, kad jam kažką reiškiau, bet nesupratau, kad tiek daug reiškiau.“, – sako ji.
Tiesa, jai teko gerai apgalvoti šį veiksmą, nes ką pagalvos kiti Keldo šeimos nariai, kai prie karsto pasirodys svetima kasininkė? „Bet tai buvo paskutinis jo noras, todėl norėjau tai padaryti dėl jo.“, – TV2 pasakoja Luiza ir tęsia: „Šeima labai apsidžiaugė, kad tai padariau. Jis jiems buvo pasakojęs apie mane, o kunigo kalboje buvo paminėta, kad aš turėčiau nešti karstą, nes aš esu dukra, kurios jis pats niekada neturėjo.“
Apie tai kalbant, moteris vis dar susigraudina, ji tikisi, kad jos džiaugsmas darbe gali persiduoti ir kitiems. „Daug kam gali atrodyti, kad tai turi būti nuobodus žemo statuso darbas, bet aš iš tikrųjų labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo darbu. Manau, kad mes darome labai daug – ne tik kasininkai – visi, kurie dirba su žmonėmis. Mums grįžta daug teigiamų emocijų tiesiog dėl to, kad šypsomės ir esame draugiški.“
Psichologas sutinka
Viena psichologė ir psichikos sveikatos ekspertė Louise Luxhøi sutinka su moters pamąstymais. „Kai Luiza sutinka pirkėjus parduotuvėje pozityviai, ji pradeda cheminę reakciją jų smegenyse, kad jie taptų laimingesni ir labiau atsipalaidavę, o tai automatiškai sukelia norą būti draugiškiems su ja, o gal ir su kitais žmonėmis, kuriuos vėliau sutiks tą dieną.“, ji pasakoja „Labas rytas, Danija“. 29 metų kasininkė taip pat turi du gana paprastus patarimus kitiems. „Prisiminkite akių kontaktą ir pasakykite „labas“. Tas „labas“ reiškia labai daug. Tikrai daug.“ Visada malonu, kai žmonės šypsosi ir džiaugiasi, o norint pakeisti blogą nepažįstamų žmonių nuotaiką, reikia tiek nedaug. Tereikia draugiškos šypsenos ir „labas“.