Kiekvienam vaikui reikalinga meilė, kuri juos padrąsina, kai būna sunku. Aleksui Gilbertui įtėviai iš Naujosios Zelandijos yra būtent tokie tėvai. Tačiau visą laiką vaikinas desperatiškai ieškojo savo tikrų kraujo giminaičių. Nuskridęs 17 000 kilometrų, jis surado savo tikruosius tėvus.
Kai Aleksas paaugo, tėvai jam ramiai pasakojo apie įvaikinimą. Vaikinas nebuvo nustebęs ir viską priėmė ramiai. Nuo tos akimirkos Aleksas tvirtai nusprendė, kad ras savo biologinius tėvus ir pažvelgs į jų akis, kad suprastų, kodėl jis buvo paliktas. Baigęs mokyklą ir kursus vyras nusprendė, kad yra pasirengęs šiam svarbiam susitikimui.
Susitikimas su mama buvo gana neutralus ir be didelių emocijų. Vyras padovanojo moteriai karolius, kurių ji niekada nedėvėjo. Tamsus butas, kava, nejauki tyla – atrodė, kad atsisveikinant su sūnumi moteriai palengvėjo. Arba ji jautėsi kalta.
Tačiau tėvas sūnų sutiko visai kitaip. Jis supažindino Aleksą su savo šeima, pasakojo žmonai apie sūnų. Vyras surengė nedidelį susitikimą ir padovanojo sūnui daugybę Naujosios Zelandijos suvenyrų.
Grįžęs namo, Aleksas toliau bendravo su savo tikruoju tėvu ir jo šeima. Tačiau biologinė motina retai bendrauja su sūnumi, nors vaikinas vis tiek siunčia laiškus ir atvirukus. Kelionė į gimtąją šalį įkvėpė vaikiną parašyti knygą ir įkurti įvaikintų žmonių grupę“, kad visi galėtų pasakoti savo istorijas ir padėti vienas kitam. Žinoma, vaikinas myli savo tėvus , jo širdis labai didelė.
