Berniukas paklausė ūkininko apie vieną iš silpnų vados šuniukų. Vyro paklausus, kodėl berniukas juo domisi, vaikas atsakė ir jo atsakymas sukėlė ūkininko nuostabą ir pasididžiavimą.
Šio ūkininko kalytė atsivedė keturis šuniukus, iš kurių vienas turėjo problemų su sveikata ir jam buvo labai sunku judėti. Kai šuniukai buvo pakankamai dideli, šeimininkas nutarė juos parduoti.
Pas jį atėjo berniukas, ketindamas priglausti vieną iš šuniukų. Vyriškis paaiškino, kad šuniukai yra brangūs, nes jų tėvai yra kilmingi. Ūkininkas nenorėjo pigiai augintinius parduoti. Vaikas išsitraukė iš kišenės keliasdešimt euro centų ir paklausė, ar gali bent juos pamatyti.
Ūkininkas pakvietė savo šunį, kurios vardas yra Dolly. Ši atbėgo, o paskui ją atsekė ir jos jaunikliai. Toli atsiliko neįgalus šuniukas, kuris stengėsi išlaikyti tempą, bet jam nepavyko būti tokiam greitam kaip jo broliukai ir sesutės.
Vaikas nedelsdamas pakėlė savo kelnių klešnę, atidengdamas plieninį įtvarą, pritvirtintą prie abiejų kojos pusių ir prie pagal užsakymą pagaminto bato. Jis pasakė: „Žiūrėkite, pone, aš taip pat blogai vaikštau. Šuniukui reikia žmogaus, kuris jį suprastų“, – pasakė berniukas.
Su ašaromis akyse ūkininkas paėmė šuniuką ant rankų ir atidavė berniukui. Berniukas paklausė gyvūno kainos, nes norėjo paprašyti, kad tėvai atvažiuotų ir sumokėtų ūkininkui, tačiau šis atsakė: „Tai nemokama. Meilė nieko nekainuoja.“