Heather Duckworth apie motinystę žino be galo daug – ji yra penkių vaikų, įskaitant trynukus, mama. Neseniai savo socialinio tinklo “Facebook” paskyroje ji pasidalino skaudžiu įrašu pavadinimu “Blue Spot” (liet. “Mėlyna dėmė”). Ši jos žinutė labai greitai išplito internete, ja ėmė dalintis tūkstančiai žmonių. Ir ne veltui, šis įrašas pasakoja tragišką, bet itin pamokančią istoriją, kurią turėtų atsiminti ne tik daugelis tėvų, bet ir visi likę pasaulio žmonės.
Mėlyna dėmė
Vieną dieną iš seno kilimo valiau gleivėto žaislo paliktas dėmes. Su juo žaidė mano dukra, tačiau tokius keistus ir bjaurius žaislus mėgsta ir kiti mano vaikai, o dėl to beveik kiekviename namų kambaryje yra po slidžią dėmę. Mano dukra kilimą bandė išvalyti ir pati, o dabar ir aš užsispyrusiai tryniau kilimą ir galiausiai ėmiau labai pykti dėl namuose vyraujančios netvarkos.
Bet tada prisiminiau vieną situaciją, kuri nutiko mano gyvenime. Prieš daugelį metų valiau lygiai tą patį kilimą ir netvarką, kurią paliko mano žaidžiantys vaikai. Prisiminimai labai greitai sugrįžo ir aš… pravirkau.
Prieš 14 metų…
Tuo metu jau buvo laikas miegoti, buvau visiškai išsekusi ir džiaugiausi, kad visi vaikai yra suruošti gultis į lovas. Mano gyvenimas tada bėgo labai greitai, turėjome 2 metų trynukus ir jų 4-erių metų brolį. Dėl to niekada neturėdavau laiko sau, kartais keturias dienas iš eilės nenueidavau net nusiprausti. Kiekviena mano gyvenimo sekundė buvo skirta vaikams. Bet dabar suprantu, kad nors ir buvo sunku – nieko nekeisčiau. Turėjau daugybę darbo, bet mano širdis buvo kupina meilės.
Tą vakarą buvome ką tik pabaigę valgyti vakarienę, o vaikai jau buvo nuprausti. Kartais prieš miegą dar leisdavome jiems šiek tiek pažaisti – būtent taip padarėme ir tą dieną. Kambaryje grojo muzika, vaikai negarsiai dainavo ir šoko.
Pradėjau paskubomis tvarkyti žaislus tikėdamasi, kad vaikus paguldžiusi dar turėsiu laiko nusiprausti, bet kaip tik tuo momentu išgirdau vieno iš berniukų žodžius: “O ne”.
Pasisukusi pamačiau mėlyną rašalą, kuris lašėjo ant kilimo. Rašiklio kapsulė kažkokiu būdu įtrūko mano sūnaus rankose ir rašalas ėmė lašėti ne tik ant kilimo, bet ir ant švarių jo pižamos kelnių.
Aš persigandau, kuomet pamačiau, kad ant tuo metu dar naujo kilimo laša rašalas, kurį, nepaslaptis, yra labai sunku išvalyti. Greitai pasikviečiau vyrą, kuris plovė indus, kad ateitų man padėti. Tuo metu buvau labai pikta, paskubomis tempiau sūnų už rankos į vonios kambarį ir dar kartą jį prausiau, kol vyras bandė išvalyti mėlyną dėmę kilime.
Mano skruostais bėgo nusivylimo ašaros. Buvau pavargusi ir įsiutusi. Labiausiai tuo metu pykau ant sūnaus, kuris atrodė kaip tie mėlyni filmukų veikėjai, bet tuo pačiu pykau ir ant savęs, kodėl palikau rašiklį toje vietoje, kur jį labai lengvai gali pasiekti dvejų metų vaikas? Šiame name mes gyvenome dar tik 6 mėnesius, o kilimas jau buvo sugadintas.
Tą vakarą dėmę valėme apie valandą, bet ji taip niekur ir nedingo.
Kitą dieną išsikvietėme profesionalius valytojus, tačiau dėmės panaikinti jiems irgi nepavyko. Kiekvieną dieną viskas, ką mačiau, buvo būtent ta prakeikta dėmė.
Kiekvieną kartą pažvelgusi ton pusėn taip pat jaučiau ir nusivylimą. Ta dėmė labai krito į akis, nepadėjo ir tas faktas, kad kilimas buvo šviesios spalvos. Nesvarbu, ką dariau, ta dėmė niekaip neišsivalė. Atrodytų kvaila, bet ta dėmė padarė neigiamą poveikį mano gyvenimui, aš jos ėmiau nekęsti visa širdimi.
Tačiau dėmė nebuvo blogiausias dalykas, įvykęs mano gyvenime. Po mėnesio mano mylimam sūnui, kuris išliejo rašalą, buvo diagnozuotas vėžys. O po dvejų metų jis mirė.
Mano sūnaus nebėra šiame pasaulyje, o mėlyna dėmė? Taip, ji vis dar yra. Tik dabar aš į ją žvelgiu kitaip – ši dėmė man primena mano sūnų, bet tuo pačiu primena ir tai, kokį nusivylimą aš jaučiau dėl kažko visiškai nesvarbaus.
Ši mėlyna dėmė man taip pat nuolat primena, kad visas gyvenimas yra viena didelė netvarka. Kad nereikia jaudintis dėl tokių nežymių ir smulkių dalykų. Taip pat, kad žmonės yra nesuskaičiuojamą galybę kartų svarbesni už bet kokius daiktus.
Metams bėgant dėmė taip ir neišbluko. Išmokome ją paslėpti baldais, tačiau tvarkantis aš nuolat ją pamatau. Kiekvieną kartą tai man primena apie skaudžią netektį.
Dabar ta dėmė, kuri kažkada mane privertė verkti iš nevilties, verčia dėkoti Dievui už nuostabius prisiminimus su sūnumi, kuriuos laikau širdyje.
Tenoriu visiems priminti, kad gyvenimas yra viena didelė netvarka. Dėmės ant virtuvės grindų, po visą automobilį išsibarstę traškučiai, dūžtantys puodeliai, nešvarūs daiktai, išsilieję gėrimai ir nešvarūs indai, kurie verčiasi per kriauklę, pirštų atspaudai ant stiklo, stalviršiai, sutepti pieštukais ir mėlynos dėmės ant naujo kilimo – tai niekas palyginus su tuo, ką reiškia prarasti mylimą žmogų.
Ir žinot ką?
Ant to kilimo dabar galėtų būti milijonai dėmių, jei tik gaučiau dar vieną dieną praleisti su savo sūnumi. Yra daugybė mamų, kurios sėdi ligoninėje prie sergančio vaiko ir nori būti namuose, valyti tą netvarką kad ir kiekvieną dieną, jei tik tai reikštų, kad ją paliko jos sveikas ir laimingas vaikas.
Valydama tas gleives iš kilimo pravirkau ir padėkojau Dievui už tai, kad padėjo man pamatyti pasaulį kitaip. Dabar nerimauju tik dėl to, kas gyvenime yra išties svarbu, o daiktus visuomet galima pakeisti naujais.
