Vieną dieną nedidelio miestelio ūkininkas pastebėjo, kad jo triušis pabėgo. Šeimininkas juokauja, kad greičiausiai jis nusprendė, jog nori išbandyti gyventi savarankišką gyvenimą, dėl to nebandė jo per prievartą susigrąžinti atgal.

Pabėgęs triušis išsikasė urvą priešais kitos vietinės miestelio gyventojo namą. Gyvūnas baidėsi žmonių ir jam labai nepatiko, kai kas nors bandydavo jį paglostyti. Nepaisant to, skanėstus jis mielai priimdavo.

Vieną dieną namo, priešais kurį įsikūrė triušis, šeimininkė pamatė į urvą lendantį šunį. Ji teigia, kad tuo metu pamanė, jog triušio dienos laisvėje yra suskaičiuotos. Laimei, ji klydo.

Pasirodo, kad šuo ir triušis gyveno kartu tame pačiame urve. Be to, šuo taip pat atsivedė ir jauniklių, kurie taip pat ten gyveno.

Po kurio laiko šuniukų mama dingo, tačiau triušis jiems vis tiek leido augti savo urve. Kai šuniukai paaugo, jie ėmė kartas nuo karto išlįsti iš urvo ir tyrinėti aplinką. 

Šių gyvūnų gyvenimą stebėjusi moteris pasakoja, kad pats triušis labai saugojo šuniukus ir neleisdavo jiems per toli nuklysti. Kai matydavo, kad atėjo laikas grįžti atgal į urvą, jis imdavo stumdyti juos nosimi.

Tai – išties nepaprasta istorija. Nors triušiai yra laikomi primityviais gyvūnais, šiuo atveju jis išgelbėjo tris mažus šuniukus, kurie kitu atveju būtų mirtinai sušalę. Šiandien tiek triušis, tiek šuniukai turi naujus namus.