„Mano dukra persikelia mokytis į kitą miestą. Na, mes pasikalbėjome, ir su žmona nusprendėme nupirkti butą senos statybos name. Nors buvo atliktas remontas, tačiau viskas nepavyko pakankamai gerai. Prasidėjęs remontas sukėlė vien tik stresą ir neigiamas emocijas“.
Šiais žodžiais prasideda istorija apie mūsų skaitytojus, kurie nusprendė nupirkti savo vaikui namus kitame mieste. Na, mums sunku išsakyti savo nuomonę, nes komanda pasidalino į dvi stovyklas: vieni palaiko mergaitės tėvus, o kiti – ne. Galbūt turite minčių šiuo klausimu?
Buto remonto pradžia
„Pačioje pradžioje 40 kvadratinių metrų butą planuota paversti studija. Kodėl gi ne: juk tai stilinga, madinga ir jaunatviška. Vis dėlto, mano žmona teigė, kad studijos truks 6 metus, o ką vėliau reikės daryti su šiuo butu? Ji manė, kad tokį butą gali būti sunku parduoti, todėl nusprendėme jį tiesiog suremontuoti. Tiksliau tariant, norėjome butą paversti tokiu, kuriame būtų malonu gyventi patiems.
Pirmiausia pradėjome nuo kambario, kuriame niekada nebuvo atliktas remontas. Kilimai, dėžės, mano amžiaus stalas su trimis kojomis ir neveikiančiu televizoriumi. Buvo daug šiukšlių, kurias teko išvežti sunkvežimiu. Galiausiai atsivėrė „kelias“ į balkoną, ir tai buvo malonu. Balkone buvo pora taburečių, peleninė ir, tiesą sakant, daugiau nieko.
Remontas buvo gana paprastas. Atnaujintos lubos, ištapetuotos sienos, na, ir galiausiai, žinoma, atvežti baldai. Nieko labai įspūdingo, tačiau maniau, kad mergina iš kaimo čia jausis tarsi devintame danguje.
Virtuvė buvo siaubingos būklės, absoliučiai viskas atrodė supuvę. Spintelės, lentynos, stalas ir kėdė buvo padengti storu dulkių, riebalų ir, rodos, rūdžių sluoksniu. Įdomiausia, kad tarakonų ar žiurkių čia nebuvo. Nežinau, ar jie bijo radiacijos, ar baisios šių namų būklės, bet mes nesusidūrėme su šia problema.
Pirmiausia įrengėme skaitiklius, o paskui vandens šildytuvą. Žinoma, kaimynai per daug neapsidžiaugė, kad keičiant vamzdžius buvo išjungtos dujos, bet remontas yra remontas. Be to, tai neužėmė tiek daug laiko.
Na, ir vonios kambarys. Nusprendėme sujungti vonią su tualetu. Dukra gyvens viena, todėl jai taip bus tikrai patogiau.
Vonioje nieko ypatingo nedarėme, tik paaiškinome darbininkams, kad norime padorios erdvės, be puošmenų ir nereikalingų staktų. Laimei, turėjome pakankamai laiko. Iš esmės su žmona likome patenkinti jų darbu.
Na, o kaipgi be naujų durų, prieškambario baldų ir paveikslų ant sienos? Mano žmona labai to norėjo, o aš nereikalavau kitaip.
Na, o dabar finalas: mano dukra supyko ir kategoriškai atsisakė čia gyventi. Ji sako, kad toks butas skirtas pensininkams. Tapetai nemadingi, reikia dušo kabinos, o dar geriau sūkurinės vonios (Chruščiovo pastate, taip). Na, ir kokia virtuvė be kėdžių komplekto iš „Ikea“?! Iš pradžių labai supykau ir pasiūliau dukrai pasinaudoti kėde iš balkono. Jis rėkė ir nervinosi.
Žmona sako, kad gal mūsų dukra išsigandusi? Jai teks persikelti į kitą miestą, kur nieko nepažįsta. Gal tai ir yra pagrindinė jos pykčio priežastis? Galbūt taip yra, juk suaugusiųjų gyvenimas toks… nervingas. Vis dėlto, klausimas lieka atviras. Greitai prasidės mokslai… Gal galite kažką patarti?”