Tėvų skyrybos visada pakenkia vaikams, ypač jei tai vyksta neramiomis aplinkybėmis, kaip buvo Seano Whaleno šeimoje.
Seanas puikiai prisimena tą dieną, kai negalėjo sugrįžti namo, nes jo tėvas pakeitė spyną. Jo mama, jis ir jo jaunesnysis brolis buvo išmesti į gatvę. Dabar Seanas yra vienišas trijų vaikų tėvas. Skausmingą praeitį jam priminė… padavėja restorane.
Neseniai Seanas pasiėmė jauniausią savo sūnų vakarienei į kinų restoraną. Kai jis pažvelgė į padavėjos veidą, jos veide matomas rūpestis priminė jo paties mamą. Tik jos dėka, jis ir jo brolis atsitiesė po visko, kas jiems nutiko. Jos pasiaukojimo dėka jie galėjo susikurti savo asmeninius gyvenimus. Seanas suprato, kad padavėja yra tokia pat vieniša mama ir parašė tai, kas sujaudino tūkstančius žmonių visame pasaulyje.
„Skyrybos.
Aš ir mano tėvas esame labai skirtingi. Aš, mama ir mano jaunesnysis brolis turėjome bėgti iš namų, nes mūsų tėtis išprotėjo! Tą naktį apsistojome viešbutyje. Kai kitą dieną grįžome, tėvas jau buvo pakeitęs durų spyną. Stebėjau savo mamą, kuri vis dar bandė su juo pasikalbėti, kad leistų mums bent įeiti apsirengti ir pasiimti savo daiktus. Jis to nepadarė. Turėjome grįžti vėliau, jau padedami policijos. Niekada nepamiršiu, kad policininkai įteikė man juodą šiukšlių maišą ir pasakė, kad turiu 10 minučių pasiimti būtiniausius daiktus. Aš susikroviau drabužius ir tai buvo paskutinis kartas, kai buvome namuose, kuriuose aš užaugau. Neturėjau galimybės pasiimti savo beisbolo kortelių. Aš nepaėmiau nė vienos iš visos 10 000 beisbolo kortelių kolekcijos. Aš nepasiėmiau jokių savo daiktų. Žmogau, aš net palikau savo vėžlį!
Su mama ir broliu persikėlėme į nedidelį butą. Žmonės iš bažnyčios mums atnešė indus, lovas, maistą… O mano tėvas iš banko sąskaitos buvo pasiėmęs visas santaupas, todėl mano mama, tiesiogine to žodžio prasme, turėjo tik tai, kas buvo jos piniginėje. Nežinau, kaip jai visa tai pavyko. Be jokios šeimos pagalbos šalia. Be jokios realios paramos, išskyrus aukojančius bažnyčios žmones.
Iki šiol nežinau, kaip ji tai padarė. Aš neįsivaizduoju, kaip ji nepasidavė. Nemanau, kad aš taip galėčiau. Aš aiškiai prisimenu, kaip mačiau ją klūpančią ir besimeldžiančią geresnio gyvenimo. Galėjau tik spėti, kad tai buvo Dievo ir jos asmeniniai pokalbiai. Prisimenu, kaip ašaros liejosi mano mielos mamos veidu, kai ji meldė Dievo pagalbos. Tomis dienomis jaučiau stiprų skausmą. Galėčiau suabejoti daugeliu dalykų, bet niekada nesuabejosiu tuo, kad mama būtų pasidavusi dėl mūsų visų. Ji niekada nepasidavė!
Galėjau tik nujausti, kaip mano mama tapo tokia visagalė, kai ji tapo vieniša. Niekada nepamiršiu, kiek ji įdėjo pastangų augindama mane ir mano brolį. Ji visada visur skubėjo. Ji dirbo, kad išgyventų. Ji padarė viską, ką galėjo, kad mes su broliu turėtume viską, ko mums reikia. Ji buvo darbštus žmogus.
Tą naktį sėdėjau su sūnumi mažame kinų restorane, kurį mes abu labai mėgstame, kai prie mūsų priėjo nauja padavėja. Ten dirbti jai tikrai netiko. Savininkai kinai. Darbininkai irgi kinai. O ji buvo baltaodė padavėja. Ji buvo tikrai puiki ir gyrė mano sūnaus manieras. Mes valgėme vakarienę. Jaučiau, kad ši vieniša mama nenori ten būti, bet kadangi privalėjo, ji dirbo kaip įmanydama su didele šypsena veide. Tai tikrai sujaudino mano širdį. Aš galvojau apie savo mamą ir pamačiau ją šioje moteryje. Ji buvo vieniša mama. Galbūt, tai buvo jos pasirinkimas. O gal ir ne.
Šiaip ar taip, ji dirbo trečiadienio vakarą, kad turėtų ką padėti ant stalo savo vaikams ir jie nevaikščiotų basi. Ji nedirbo dėl pinigų. Ji nedirbo dėl socialinio statuso. Ji dirbo, kad išgyventų! Ji dirbo tikėdamasi, kad galės nupirkti savo vaikams tai, kas privers juos šypsotis. Man jos buvo labai gaila. Ir aš jaučiau jos skausmą. Vis galvojau apie savo mamą ir apie tai, kaip sunku būti vienam maitintojui savo namuose. Man net sunku suprasti, kaip šioms mamoms turi būti sunku. Žinau, kad mano supratimas nepadės jai sumokėti nuomos. Žinau, kad už mano patarimus ji vaikams drabužių nenupirks. Žinau, kad mano patarimai nepadės jai užpildyti tuščio šaldytuvo. Vis dėlto tikiuosi, kad tai sukels šypseną jos veide ir privers ją nusipirkti ką nors, kad jos vaikai būtų laimingi, kai grįš namo. Nežinau jos istorijos. Ir man to nereikia.
Aš žinau vieną dalyką. Iš savo gyvenimo gavau daugiau nei bet kas kitas, nes mama atvėrė kelią mano ištvermei. Ji man parodė, kaip galima atsikelti ir toliau eiti gyvenimo keliu. Ji man parodė, kas yra darbas ir pastangos. Tikiuosi, kad šis mažas gestas padės šiai moteriai iš restorano jaustis geriau ir padės turėti jėgų rytoj vėl stoti į kovą su gyvenimu. Vienišos motinos… Jos nusipelno pagarbos. Jūs esate gražios, o jūsų vaikai mokosi iš jūsų pastangų išgyventi. Jie stebi jus. Stebėjau ir aš savo mamą. Mama, aš tave myliu. Tu esi mano didvyrė!“
Tikrai jaudinantys žodžiai!