Nedaug televizijos projektų turėjo tokį neįtikėtiną rezonansinį efektą kaip „Demencijos choras“. Serialas, kuriame sergantys demencija susitinka ir dainuoja chore, tapo vienu sėkmingiausių televizijos projektų šią žiemą. Žmonės širdingai reagavo į projektą, ir serialas paskatino visoje šalyje steigti „demencijos chorus“.
Šis televizijos projektas siekė atskleisti žmonių istorijas, ir taip prisidėti prie informacijos apie dimensiją skleidimo ir, ne mažiau svarbu, papasakoti apie muzikos poveikį sergantiesiems šia liga.
„Su demencija susidūriau nuo mažens. Dabar, suaugus, aš, kaip giminaitė, supratau, kaip sunku ir nelengva stengtis sukurti orią, turtingą ir gerą kasdienybę demencija sergančiam žmogui“, – pristatydama serialą pasakojo Gjessing Linhave.
Ir chorą pamilo ne tik žiūrovai – dalyviams taip pat buvo smagu dalyvauti.
Lise Enstad iš Asker yra viena iš choro dalyvių.
„Esu visiškai eilinė, pagyvenusi ponia, kuri susirgo šia liga“, – sako Lise.
Lisės problema yra trumpalaikė atmintis. Net sulaukusi 79 metų ji vis dar yra fiziškai tvirta moteris. Tačiau prieš pusantrų metų ji nebegalėjo gyventi viena. Jai buvo suteikta skubi vieta slaugos namuose, kuri turėjo būti laikina. Lisė ten gyveno aštuonis mėnesius, kol galiausiai gavo nuolatinę gyvenamą vietą. Lisė gaudavo vis daugiau antidepresantų, o dukra manė, kad jai reikia daugiau veiklos. Demencijos choras buvo palaima ir Lisei, ir jos artimiesiems. Dukra Gry sako, kad choras ir vaistų mažinimas tapo vartais į gerus pokyčius.
„Vienas svarbiausių dalykų mamai dalyvaujant chore buvo tai, kad ji atsikratė gėdos jausmo. Ji taip bijojo, kad žmonės į ją žiūrės taip, lyg ji nebeturėtų jokios vertės, bet „Demencijos choras“ jai sugrąžino orumą“, – savaitraščiui pasakojo jos dukra Gry.