Džordanas Windle turi šiek tiek kitokią kelionę per gyvenimą nei dauguma. Praėjusią vasarą jis dalyvavo olimpinėse žaidynėse Tokijuje.
Yra daug porų, kurios pasirenka įsivaikinti, o ne susilaukti vaikų patys. Tam gali būti daug priežasčių: jūs pats negalite susilaukti vaikų arba norite padėti tam, kam to tikrai reikia. Priklausomai nuo šalies, kurioje gyvenate, pati procedūra gali būti daugiau ar mažiau sudėtinga, tačiau dažniausiai tai yra ilga ir varginanti kelionė abiem pusėms.
90-aisiais turėjo būti dar sunkiau įvaikinti vaiką, jei buvai vienišas ir tuo pačiu – gėjus. Tokia buvo Džeris Windle’o, kuris visada svajojo tapti tėvu, situacija, ir vieną dieną, perskaitęs straipsnį apie vienišą tėvą, jis pradėjo tyrinėti įsivaikinimo galimybes.
Džeris susisiekė su įvaikinimo agentūra ir išgirdo apie mažąjį Džordaną. Tai vaikas iš Kambodžos, kuris neteko tėvų būdamas vos 1 metų ir dabar gyvena našlaičių namuose. Mažojo Džordano gyvenimas buvo sunkus pirmaisiais gyvenimo metais, kai su naujuoju tėčiu grįžo į JAV. Tačiau su Džerio rūpesčiu ir meile jis greitai pradėjo vystytis normaliai.
Po 21 metų jis dalyvavo olimpinėse žaidynėse Tokijuje ir atstovavo JAV. O šalia visada buvo didžiausias jo gerbėjas, būtent – tėtis Džeris. Tačiau olimpinėse žaidynėse tėčiui nebuvo leista dalyvauti dėl apribojimų, susijusių su Covid-19.
„Dažniausiai (savo tėtį) geriausiai girdžiu iš publikos, o tai yra fantastiška. Neturėti jo olimpinėse žaidynėse bus keista.“, – prieš čempionatą „Today“ sakė Džordanas.
Džordanas atsidūrė našlaičių namuose po tragiškos ir priešlaikinės savo tėvų mirties. Kai Džeris jį įvaikino, berniukui buvo tik 18 mėnesių ir jam reikėjo rimtos sveikatos priežiūros. Jis kentėjo nuo netinkamos mitybos, niežų, įvairių infekcijų ir žarnyno parazitų. Džeris pasiėmė jį su savimi ir padarė viską, kad jam būtų suteikta visa reikalinga priežiūra ir visa meilė, kurią gali duoti tėvai. Džordanas greitai atsigavo ir naują gyvenimą pradėjo JAV – šalyje, kuriai po 21 metų atstovaus viename didžiausių ir svarbiausių visų laikų sporto renginių – olimpinėse žaidynėse.
Džordano talentas sportuoti pasireiškė ankstyvame amžiuje. Ypač vandenyje berniukas jautėsi it žuvis, Džeris jį padrąsino ir skatino treniruotis tiek dėl pramogos, tiek ir vėliau, kai šiam pradėjo sektis nacionalinėse varžybose.
Praėjus daugiau nei dvidešimt metų po pirmojo susitikimo su tėčiu Džeriu, Džordanas dalyvavo Tokijo olimpinėse žaidynėse ir atstovavo JAV plaukimo rungtyje.
Išleido knygą
2011 m. Džordanas ir jo tėvas pasidalijo dar vienu svarbiu įvykiu – išleista autobiografinė knyga „An Orphan No More: The True Story of a Boy“ (liet. Nebe našlaitis: tikra vieno berniuko istorija) – kūrinys, sukurtas siekiant skleisti gražią ir pozityvią našlaičio vaiko, kuris dėkoja tėvui, istoriją. Įtėvio meilė jam leido rasti savo gyvenimo kelią ir laimę.
Ir Džordanas neabejoja, kad jis niekada nebūtų buvęs ten, kur yra šiandien, jei ne Džeris. „Jis man yra viskas. Nebūčiau čia buvęs, jei ne jis, jo meilė ir palaikymas. Jis visada šalia manęs. Jis visada man skambina. Dėl jo padaryčiau bet ką ir esu tikras, kad jis dėl manęs padarytų tą patį.“, – sakė jis „Today“.