Beveik du dešimtmečius drąsi moteris kovojo už galimybę tapti mama. Ji 18 metų praleido ginekologijos klinikose, kad įgyvendintų savo svajonę. Tačiau nė vienas iš daugelio jos nėštumų iki šiol nebuvo sėkmingas.
Britė Tina Baker per tuos metus neteko šešių neišnešiotų kūdikių. Nepaisant skausmo ir nevilties, ji stengėsi. Nors jai pavyko pagimdyti vieną iš ilgai lauktų vaikų, berniukas gimė sunkiai sergantis ir mirė nesulaukęs pilnametystės. Kai Tina pastojo aštuntą kartą, ji jaudinosi, bet ir išsigando. Dabar moteris ant rankų laiko keturių mėnesių dukrą Carą. 38 metų Tina ir jos 42 metų vyras Martinas negali nuslėpti džiaugsmo šypsenų.
Istorija apie moterį, kuri 18 metų stengėsi tapti mama
Tina ir Martinas Bakeriai visada svajojo turėti didelę šeimą. Pirmą kartą moteris suprato esanti nėščia 1991 metais, tačiau po aštuonių savaičių neteko pirmagimio. Pora sunkiai išgyveno, tačiau net nenutuokė, kad jų laukia dar sunkesnis metas.
Po kelių savaičių Tina sužinojo, kad laukiasi kito kūdikio. 1991 metų gruodžio 18 dieną ji pagimdė sūnų Džeką. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad kūdikis vystosi netinkamai. Kūdikis buvo nebylys, atsisakė valgyti iš krūties, o jo galva augo neproporcingai jo kūnui. Gydytojai praleido daug laiko apžiūrėdami berniuką, kol tėvams pasakė šiurpinančią tiesą: „Džekas serga cerebriniu paralyžiumi“. „Išėjau iš gydytojo kabineto ir priglaudžiau vargšą Džeką prie krūtinės“, – prisimena Tina. – „Tą akimirką nusprendžiau pagimdyti brolį ar seserį, kad sūnus nebūtų vienas“.
Sūnus
Martinas Bakeris atsisakė darbo, kad būtų su žmona ir sergančiu sūnumi 24 valandas per parą. „Mano svajonė tapti mama išsipildė“, – prisipažįsta Tina. – „Tačiau žinojau, kad noriu daugiau vaikų“.
Netrukus po Džeko gimimo Tina vėl pastojo, tačiau ji vėl negalėjo išnešioti šio vaiko.
„Kiekvieną mėnesį melsdavau Dievą, kad atsiųstų man vaiką“, – pasakoja Tina. – „Dėl to lankiausi dešimtyse klinikų“.
Kai gydytojai Tinai pranešė, kad ji ketvirtą kartą nėščia, pora buvo labai laiminga. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau kai vaisiui sukako šeši mėnesiai, įprastos apžiūros metu paaiškėjo, kad kūdikis gims neįgalus – jo stuburas nebuvo tinkamai išsivystęs. Gydytojai pasiūlė Tinai nutraukti nėštumą. Pirmoji jos reakcija buvo: „Viskas gerai. Pasirūpinsime juo tiek, kiek reikės”, – prisimena Tina.
Tai išgirdę gydytojai nusuko akis. „Kas dar negerai?“ – sušuko nelaiminga moteris.
„Embrionas negyvas, negyvybingas“, – aiškino gydytojai.
Kitą dieną ji grįžo į kliniką gimdymo skatinimui. „Tai buvo didelė širdgėla”, – sako Tina. – „Verkiau, kai pamačiau, kaip mano kūdikis buvo išneštas. Pavadinome jį Carlu ir po kelių valandų jį palaidojome. Nemaniau, kad mano gyvenime bus skaudesnė akimirka nei ši“.
Liga
Gydytojai kategoriškai uždraudė Bakerių porai artimiausiu metu susilaukti vaiko ir atsisakė atlikti apvaisinimą mėgintuvėlyje. Tada Martinas su savo žmona ir sergančiu sūnumi išvyko atostogauti į Lanzarotę. Kai Tina grįžo namo po atostogų prie jūros, ji sužinojo, kad vėl yra nėščia! Tačiau nelaimės šeimą persekiojo ir toliau: šįkart ankstyvas tyrimas atskleidė, kad kūdikis gali gimti neįgalus dėl vidinės infekcijos arba mirti gimdymo metu. „Buvau labai silpna ir nedrįsau rizikuoti“, – pasakoja Tina.
Moteris priėmė sunkų sprendimą nutraukti nėštumą. Tada Tina pateko į sunkią depresiją. Ji negalėjo girdėti, kaip draugai ar šeimos nariai kalba apie kūdikius, o net žiūrint televizijos reklamas apie vystyklus, jos akyse pasirodydavo ašaros.
Tačiau atrodė, kad likimas šeimą ruošė sunkiam išbandymui. Gydytojai Džekui nustatė diagnozę, kuri skambėjo kaip nuosprendis: berniukas sirgo reta nepagydoma plaučių uždegimo forma ir jam liko gyventi vos keleri metai. „Mūsų mažajam sūnui reikėjo mūsų ir turėjome kuriam laikui pamiršti svajonę turėti dar vieną vaiką. Tada Martinas pasiūlė mums įsivaikinti kūdikį, bet mes atsisakėme, nes mūsų sūnus sunkiai sirgo“, – prisimena Tina.
Tačiau netrukus moteris kreipėsi pagalbos į ginekologą. Kaip paaiškėjo, ji kovojo su diabetu. Kad galėtų pastoti, jai buvo taikomas intensyvus gydymas insulinu. Tai buvo sėkminga.
2008 metų sausį moteris sužinojo, kad laukiasi vaiko
„Jau buvau netekusi tiek vaikų, kad bijojau vėl išgirsti blogą naujieną“, – prisipažįsta Tina. Tačiau šį kartą nėštumas praėjo gerai. „Gydytojai mane apžiūrėdavo kas dvi savaites, o aš turėjau kalendorių ant sienos ir kiekvieną dieną pažymėdavau varnele“.
Viena iš dienų šiame kalendoriuje pažymėta gedulo juostele – kai Tina buvo septintą mėnesį nėščia, mirė jos sūnus Džekas. „Nusileidau į virtuvę, kur stovėjo Martinas“, – prisimena sielvartaujanti mama. – Jis sakė: „Neik į sūnaus kambarį, tu neturi to matyti…“
Martinas ir Tina palaidojo savo vienintelį vaiką. Per laidotuves jie paleido į dangų baltus balionus ir padėjo baltas rožes ant jo karsto. „Bijojau verkti, kad nepakenkčiau negimusiam vaikui“, – pasakoja Tina. – „Tačiau gydytoja leido išreikšti jausmus ir paaiškino, kad taip visiems bus geriau“.
Spalio 31 d., likus trims savaitėms iki gimdymo datos, Tina pastebėjo nedidelį kraujavimą. Ji pati nuvyko į ligoninę ir po valandos laikė dukrą prispaudusi prie krūtinės, ir skaičiavo jos rankų ir kojų pirštus.
„Džekas būtų ją dievinęs, jis mylėjo vaikus“, – liūdnai pasakė Tina. – „Kai ji užaugs, mes jai papasakosime viską apie nuostabų brolį ir kaip laukėme jos gimimo. Ji yra mūsų svajonės išsipildymas“.