Tašos Majakovskajos ūgis yra tik 85 centimetrai. Nepaisant to, iki 41 metų ji sulaukė didžiulės sėkmės: ji yra modelis, kino aktorė, dukart Rusijos rekordų knygos rekordininkė, dainininkė, verslininkė.
„Dažnai pagalvodavau, kaip gerai, kad gimiau ne paprastame kūne, nes savo gyvenimo kelyje susidūriau su daugybe pagundų, kliūčių ir pavojų. Ir aš galėjau viską išgyventi“. Tikriausiai, jei ji būtų buvusi aukšta, mūsų pokalbis net nebūtų įvykęs.
„Nuo vaikystės mama, tėtis ir brolis mane supo meile ir rūpesčiu. Iš pradžių gyvenome Tiumenės srityje, senose dviejų aukštų kareivinėse, paskui persikėlėme į paprastą privatų namą, kur visi kaimynai buvo draugiški ir vieni kitus pažinojo. Greitai susiradau draugų, turėjau ypač daug draugų berniukų. Kažkodėl jie visada norėjo žaisti su manimi“.
„Žinoma, kai kurie vaikinai mane pravardžiavo. Du artimiausi draugai niekada neleido manęs įžeisti, mane visada gynė. Jie mane saugojo, kad nepažįstami žmonės į mane nespoksotų ir nerodytų pirštais. Aš visada buvau saugi. Prisimenu vieną nutikimą: vieną dieną nuėjau į biblioteką, kuri buvo kaimyniniame name. Prie manęs priėjo berniukas, kuris mėgo tyčiotis“.
„Staiga jis mane pastūmė. Nukritau, o atsikelti buvo sunku. Man reikėjo pagalbos iš išorės arba kokių turėklų, į kuriuos galėčiau atsiremti. Kažkaip prišliaužiau prie bibliotekos vartų, įsikibau į grotas ir atsistojau. Tuo metu buvau labai įsižeidusi. Visų pirma, aš esu mergina, kodėl jis su manimi taip elgiasi? Ir antra, gailėjau savęs, nes šalia manęs nebuvo nė vieno užtarėjo. Parbėgau namo, verkiau kažkur kampe, kad niekas nematytų, ir niekam nieko nepasakojau. Vaikystėje taip nutinka kiekvienam…“
„Aš tikrai svajojau apie mokyklą. Mano brolis nuolat kalbėdavo apie savo klasės draugus, mokytojus, dalykus, kurių ten mokosi… Aš taip norėjau pasinerti į mokyklos gyvenimą, pasijusti mažu suaugusiu žmogumi! Vis dėlto, įstaigos direktorius atsisakė mane priimti. Jis tą padarė ne iš piktos valios – paprasčiausiai įvertino, kad man bus sunku ten prisitaikyti: pastatas didelis, gimnazistai aukšti, mokinių požiūriai skiriasi… Direktorius norėjo mane apsaugoti, bet tada aš to nesupratau“.
„Žinoma, buvau nusiminusi, mano svajonė žlugo. Aš mokiausi namuose. Taip pat nestojau į koledžą: svarsčiau mokytis specializuotoje technikos mokykloje. Džiaugiausi ten tvyrančia atmosfera, bet mane suerzino sąrašas profesijų, į kurias galima pretenduoti. Pavyzdžiui, galėjau tapti siuvėja-kirpėja. Žinoma, tokios profesijos tinka ir negalią turinčiam žmogui, bet aš svajojau tapti dainininke.
Būdama 16 metų jau pradėjau uždirbti pirmuosius pinigus. Pusbrolio draugas man pasiūlė darbą. Savo kaime ji namuose pardavinėjo alkoholį, šokoladą ir saldainius. Tada nebuvo 24 valandas per parą veikiančių parduotuvių. Vėliau laikinai persikėlėme į kaimą, kuriame iš viso nebuvo parduotuvių. Sutikau – tai pelninga! Jaunimas visada prieš diskoteką užbėgdavo ko nors nusipirkti“.
„Kai su šeima grįžome į gimtinę, kaimynė pasiūlė bendradarbiauti su žinomu kosmetikos prekės ženklu. Man tai patiko, o vėliau atidariau savo biurą. Būtent čia mano charakteris stiprėjo kiekvieną dieną. Mokesčiais ir ataskaitomis turėjau rūpintis pati… Paskambinau ir paprašiau specialių organizacijų pagalbos, tačiau išgirdau atsakymą: mergaite, nustok kvailioti telefonu!“
„Po tokių pareiškimų išmokau rimtai kalbėtis su žmonėmis, stebėti savo balsą ir įrodyti, kad apgaulės nebuvo. Savo tikslą pasiekiau 14 tūkstančių gyventojų turinčiame kaime, kai kurie nežinojo mano vardo, bet žinojo, kad esu verslininkė, ir mane gatvėje vadino prekės ženklo direktore“.
„Neįgaliųjų draugija man taip pat pasiūlė pirmininkės pareigas. Padėjome mažas pajamas gaunančioms šeimoms, stengiausi nenuvilti žmonių. Prisimenu, kaip kartą nuėjau pas stambų verslininką, kuris užsiėmė kelių tiesimu. Aš jo prašiau pagelbėti neįgaliam vyresnio amžiaus vyrui, kurio namai buvo avarinės būklės: griuvo stogas, reikėjo remontuoti krosnį…“
„Įsivaizdavau, kaip tai turėjo atrodyti iš šono: aš tokia maža ir kažko jo prašau, o verslininkas aukštas, stiprus vyras. Aš pateikiau svarių argumentų, kodėl jis turėtų mums padėti. Laimei, jis sutiko, ir mes galėjome padėti pagalbos prašiusiam žmogui“.
Tašos Majakovskajos karjera buvo sėkminga, tačiau vėliau ji išsiskyrė su vyru ir nusprendė viską pradėti iš naujo. „Norėjau daugiau, bet buvęs vyras buvo viskuo patenkintas, aš buvau arogantiška ir jauna. Išvykau į Maskvą, palikusi verslą ir visa kita“. Sostinėje ji pradėjo užsiimti privačia praktika, dirbo psichologe, mokėsi pas tarptautinius profesionalus.
Kas į ją kreipdavosi? „Dažniausiai merginos, tarp jų ir gana garsios. Žinoma laidų vedėja kartą rašė: tu tokia graži ir laisva. Kodėl mano asmeniniame gyvenime niekas nesiseka?“ Tašos Majakovskajos teigimu, viskas priklauso nuo to, kaip mes save vertiname patys. Kartą ji pasidalino nuotraukomis, kuriose ji dėvėjo tik apatinius. Turime sutikti, kad tik savimi pasitikintis žmogus gali tą padaryti. Ji susitiko su laišką parašiusia mergina ir davė jai patarimų. „Jei sąžiningai, nežinau, kaip jos gyvenimas susiklostė po mūsų pokalbio, bet prisimenu, kad pradėjo tikėti savimi!“
Jai rašo ir rimtos įmonės. Pavyzdžiui, viena agentūra pakvietė ją į modelių atranką ir paprašė surengti mokymus apie tai, kaip nebijoti visuomenės ir atlaikyti vidinį spaudimą. Taip pat ji atnaujino bendradarbiavimą su kosmetikos prekiniu ženklu.
„Mano vyras turėtų būti milijardierius“, – būtent šia fraze Taša mėgsta provokuoti pavydžius žmones ir piktadarius.
„Šiuo metu išgyvenu dvasinį virsmą: keičiu mintis, įpročius… Sakydavau, kad mano būsimas vyras turėtų būti milijardierius. Aš neatsisakau savo žodžių. Milijardieriai tiesiog dažniausiai būna stiprūs žmonės. Man svarbu turėti tokį žmogų šalia, nes kitaip jam bus per sunku. Taip pat svarstau apie variantą gyventi be vyro ir nekurti šeimos, bet mano tėvai tokiems drastiškiems pokyčiams nepasiruošę, aš taip pat. Bet kokiu atveju, kad ir kas nutiktų, man patinka mano gyvenimas!“
