Kai Tonio mama Elia parkrito ir susilaužė klubą, jo šeima greitai suprato, kad Tonio mamai, tikriausiai, ne tik klubai ėmė silpnėti. Jos atmintis taip pat nebebuvo tokia, kokia buvo kadaise, ir ji turėjo aiškių demencijos požymių.
Jos brolis teigė, kad jai, tikriausiai, būtų geriausia vykti į slaugos namus, tačiau Tonis turėjo kitų planų. Kaip menininkas, dirbantis namuose, jis galėjo prižiūrėti savo motiną, todėl ji atsikraustė gyventi pas jį.
Tuo pat metu, kai mama atsikraustė pas jį, jis nusipirko naują fotoaparatą, skirtą fotografuoti meno kūrinius, tačiau vieną dieną jis išbandė jį su savo mama. Tonis tada nežinojo, kad tai buvo neįkainojamos nuotraukų serijos pradžia, kurią vėliau jis pavadino „Mama šiuo momentu“.
Remiantis mamos pasakojimais apie jos gyvenimą, Tonis norėjo panaudoti fotoaparatą jos prisiminimams įamžinti, o Toniui, kuris augdamas nelabai matė savo darbščią mamą, šios istorijos buvo aukso vertės.
Kadangi jo mama dabar gyvena Tonio namuose, jis visada turi šalia foto modelį, kuris maloniai pozuoja nuotraukoms, kai jam gimsta naujas įkvėpimas. O Elijai šis foto projektas suteikė prisirišimo jausmą ir naują gyvenimo prasmę.
„Ji vėl pasijuto reikalinga ir vertinama. Jos gyvenimas jai jau atrodė pasibaigęs. Bet gyvenimas dar nesibaigė – tai ji įrodinėja vėl ir vėl,“- sakė Tonis.
Vėliau šis foto projektas sužavėjo viso pasaulio žmones. Tonis surengė kelias parodas ir išleido knygą su mylimos motinos nuotraukomis.
„Tikrąjį nuotraukų įamžinimo procesą aš atsimenu geriausiai. Tada buvo daug juoko, prisiminimų ir linksmybių,“- pasakojo Tonis.
Dabar jau praėjo treji metai nuo projekto pradžios, ir Elia nebeatsimena savo sūnaus vardo. Nepaisant to, Tonis yra dėkingas už laiką, kurį praleido su ja, kai ji dar kažkiek geriau jautėsi. Tai buvo jo galimybė gražiai atsisveikinti su mama – įamžinant ją knygoje.
Demencija neabejotinai yra didelis iššūkis tiek ja sergantiems, tiek artimiesiems, tačiau Tonio projektas įrodo, kad turint šiek tiek fantazijos, galima rasti būdų, kur galima būti kartu ir įamžinti šiuos prisiminimus, kol dar ne per vėlu.
Nedvejodami pasidalinkite šia istorija su draugais, jei pažįstate ką nors, kas kovoja su demencija. Tai puiki istorija apie ligonį ir jo artimuosius, kuri parodo, jog vis tiek yra įmanoma išsaugoti turimus prisiminimus.