Ši istorija nukelia mus 118 metų atgal. Esame Švedijoje, Østergøtlande. Dvi mažos mergaitės per žiemos šalčius paklysta ir dingsta be žinios. Atrodytų, istorija baigsis liūdnai? Nebuvo jokių pėdsakų, beliko tik manyti, kad šaltis jas pražudė. Bet ne veltui šią istoriją vis dar prisimename ir po 100 metų.
1901 m. lapkričio 13 d. Klara yra namuose su vyru Johanu Augustu Anderssonu, kuris dirba miške. Žiema šiemet ankstyva ir nuožmi. Krinta sniegas, o termometras rodo neblogą minusą. Klara nerimauja, ar maisto pakaks išmaitinti visus aštuonis vaikus per visą žiemą. Taip nepasisekė. Maisto trūksta ir jau aišku, kad neužteks visai žiemai. Todėl Klara išsiuntė savo dvi dukras, 11-metę Jenny ir 8-metę Augustę, elgetauti maisto į miestą. Mergaitės pasiėmė duonos pluteles ir pradėjo ilgą kelionę per mišką link miestelio.
Nuklydo į šoną
Neilgai trukus mergaitės susidūrė su problemomis. Užklupo tikra žiemos audra, mergaitėms nepasiklysti dideliame miške buvo beveik neįmanoma. Sutemus jos prieglobsčio ieškojo po egle, kuri stovėjo prie pat didelės uolos.
Klara pradėjo nerimti. Ji uždegė žibintą ir išėjo ieškoti mergaičių į mišką. Deja, grįžtančių dukrų nesimatė. O ir į jos šūksnius niekas neatsakė. Galiausiai ji turėjo pasiduoti. Jos reikėjo namuose likusiems vaikams. Temperatūrai nukritus iki -8°C, ji grįžo atgal.
Kitą dieną Klara sulaukė pagalbos ieškant mergaičių. Daug žmonių klajojo po mišką. Paieškos truko kelias dienas. Šerifas Klarai pasakė, kad nėra jokios tikimybės, jog jos mergaitės išgyveno audrą ir šaltį. Nebuvo prasmės toliau ieškoti. Jos vis tiek jau buvo laikomos mirusiomis.
Dingo visos viltys
Galima tik įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Klara, kuri išsiuntė savo dukras. Ji ir jos vyras Johanas nepasidavė. Jie ilgai tęsė paieškas. Tačiau nebuvo jokių rezultatų. Dingo visos viltys.
Vieną dieną į šeimos namus atėjo laikrodininko žmona. Ji papasakojo apie keistą sapną. Ji sapnavo, kad du vaikai guli sniege po egle, prie pat didelio akmens. Sapne jie buvo gyvi.
Kaime kunigas Carlas Mannebergas suorganizavo dar vieną paieškos operaciją. Reikėjo rasti prie didelio akmens stovėjusią eglę. Jei mergaitės būtų ten mirusios, tėvai turėtų bent galimybę jas palaidoti. Ketvirtąją paieškų dieną, 1901 m. gruodžio 5 d., įvyko stebuklas.
Vyras, vardu Axel Lind, po medžiu randa sušalusias mergaites, tačiau jos vis dar gyvos! Mergaitės skubiai nuvežamos į Kisos ligoninę. Jos buvo visiškai išsekusios. 11-metė Jenny svėrė 27 kg, o Augusta – 18 kg.
Mergaičių pėdos buvo visiškai sušalusios ir jas teko amputuoti, tačiau, atsižvelgiant į aplinkybes, joms sekėsi nepaprastai gerai. Tačiau kaip įmanoma išgyventi 21 dieną žvarbioje žiemos ir pūgos apsuptyje?
Mergaitės pasakojo, kaip po pirmos nakties bandė eiti namo, tačiau sušalusios kojos jų nenulaikė. Gulėdamos arti vienas kitos, po sniegu, jos išlaikė reikiamą kiekį šilumos, o atsineštą maistą jos valgė po truputį. Taip pat tirpdė sniegą, kad atsigertų.
Kaip vėliau viskas klostėsi šioms merginoms?
Laikraštis Östgöta-Correspondent pradėjo lėšų rinkimo kampaniją „vaikams be kojų“. Skaitytojai mergaitėms surinko tuo metu visiškai beprotišką 30 000 kronų sumą. Sunku pasakyti, kokia suma tai būtų šiandien, bet galima spėti, kad dėl infliacijos šiandien tai būtų apie 1 mln. kronų arba 100 000 eurų.
Dideliam tėvų liūdesiui, dėl negalios mergaitės negalėjo likti namuose – čia jos buvo nenaudingos ūkyje ir sunkiai galėjo gyventi kaimiškomis sąlygomis. Todėl jos buvo išsiųstos į sostinę, kur gavo protezus ir reikiamą gydytojų priežiūrą.
Augusta mirė 1919 m. nuo ispaniškojo gripo. Kitais metais Jenny su savo mažąja dukra persikėlė į Falköpingą. Ji ištekėjo ir iš viso susilaukė trijų vaikų. 1945 metais ji mirė nuo senatvės.
Tai istorija, kuri tikrai yra viena iš tokių, kai norisi sakyti, „Oho, maniau, kad tai neįmanoma“. Įsivaizduokite, jei jums reikėtų 21 dieną praleisti sniege? Nedvejodami pasidalykite šia stebuklinga istorija su draugais!