Neseniai turėjau tarp savo draugų keletą diskusijų, kurios paskatino mane parašyti šį įrašą. Tikiuosi, kad visi tai perskaitys ir pasidalins su savo draugais. Tai yra raginimas susimąstyti. Tai ne tik apie mano sūnų Jameson, bet ir apie visus vaikus, kurie yra pašiepiami ar iš jų tyčiojamasi dėl jų išskirtinės išvaizdos. Esu tikra, kad kai kurie tėvai jaučiasi taip pat, kaip ir aš.

Noriu pradėti pasakojimą teigdama, kad neturiu nieko prieš šiuos vaikus ar jų tėvus. Suprantu, kad gali būti labai nemalonu, kai jūsų vaikas tyčiojasi arba yra piktas būdamas su kitu vaiku. Tačiau tikiuosi, kad šių vaikų tėvai, t. y. jūs, galėsite padaryti daugiau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man dėl to neskauda. Netgi labai. Skaudu matyti, kaip iš mano vaiko juokiamasi, žinoti, kad tai bus kasdienybė visą likusį jo gyvenimą.

Dabar jums gali kilti klausimas, kas pasikeitė nuo tada, kai tai parašiau. Nieko neįvyko, ko nebūtų buvę anksčiau, ir, deja, tai pasikartos dar daug kartų. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių pastarosiomis savaitėmis įvyko daug nemalonių situacijų.

Neseniai persikėlėme į naują miestą, kur mūsų vyriausias vaikas mokosi pirmoje klasėje. Antrąją mokslo metų savaitę mokykloje buvo surengtos atvirų durų dienos. Mums buvo surengta ekskursija, susitikome su mokytojais. Į valgyklą susirinko visa mokykla. Čia skambėjo metų atidarymo kalbos ir sveikinimai. Kai ėjome per pilną valgomojo salę, mus pasitiko mažas berniukas, kuris parodė į Jameson pirštu. Jis pažvelgė į motiną ir pasakė: „Tas berniukas atrodo keistas“. Mes nekreipėme į tai dėmesio, bet nuėjome toliau ir ieškojome stalo su laisvomis kėdėmis. Iš karto po to, kai atsisėdome, užmezgėme akių kontaktą su kaimyniniu stalu. Ten sėdėjo dvi mergaitės su savo mama. Viena mergaitė spoksojo į mus, atsisuko į mamą ir pasakė. „Jis atrodo baisus“. Ji parodė pirštu į Jameson. Jos mama pasakė, kad negražu taip sakyti. Tada mergaitė nusisuko.

Praėjusią savaitę buvau parduotuvėje su savo dviem berniukais. Prie mūsų priėjo mama su sūnumi. Mačiau, kaip mažas berniukas žvelgia į mano sūnų ir mane. Nusišypsojau jam. Jis pradėjo juoktis ir pasakė mamai: „Žiūrėk, mama, kaip juokingai atrodo tas berniukas“. Pažiūrėjau į jo mamą. Ji negalėjo ištarti nė žodžio, jos burna sustingo.

Būdama mama, esu buvusi tokiose situacijose, kai mano vaikai padarė ar pasakė ką nors netinkamo, žinojau, kaip tai gali būti gėdinga ir nejauku. Taip pat suprantu, kad negalima kaltinti šių vaikų. Pagalvojau apie tai, kaip mes mokome juos nuo gimimo atskirti gerus ir blogus dalykus. Rodome jiems, kaip surinkus raudonų plytų krūvą ir įkišus žalią plytą į vidų, paprašyti vaikų surasti žaliąją. Tai ta, kuri yra kitokia, nei visos likusios. Suraskite tas detales stalo žaidimui, kurios tinka tik reikiamai žaislo skylutei užkišti. Niekada nepavyks apvalaus apskritimo įkišti į kvadratinę skylutę. Apskritimas juk yra kitoks. Yra gerai pastebėti skirtumus. Taip mes identifikuojame ir atskiriame dalykus vienus nuo kitų. Bet tai yra objektai. Galime juos atskirti vienus nuo kitų ir rasti tinkamus. Bet mes neturėtume to daryti su vaikais.

Esu vaiko, kuris atrodo kitaip, mama. Todėl mano prašymas jums būtų toks:

Jei esate vaiko, kuris sako, kad kitas vaikas atrodo keistai ar yra baisus mama ar tėtis nesakykite tik: „Taip negalima sakyti, taip negražu“. Jūs būsite visiškai teisus, tai nėra gražu. Tačiau vien tai pasakius ir nuėjus savo keliu, mano vaikas vis tiek liks atstumtasis. Jei kitą kartą susidursite su tokia situacija, pasakykite savo vaikui: „Aš manau, kad jis labai gražus berniukas, pasikalbėkime su juo“.

Prašau. Ateikite, prisistatykite ir paklauskite, koks mano vaiko vardas. Pažadu, mes nesikandžiojame! Mano vaikas toks pat kaip jūsų,  jis gali būti mielas, mylintis, piktas ir suirzęs. Užtikrinu jus, esu tokia pat kaip jūs. Aš esu mama, besistengianti su tuo susitvarkyti.

Jei jūsų vaikas smalsus ir nieko blogo nepasakė, bet vis tiek pastebi kitą vaiką, kuris atrodo kitaip, prisistatykite mums. Paklauskite mūsų vardų! Įtraukite mano vaiką į jūsų pasaulį. Pažadu, jis iš tiesų nėra baisus, jis tik mažas berniukas.

Visiems tėvams ir vaikams, kurie jau tai praktikuoja, ir tiems iš jūsų, kurie bando praskaidrinti Jameson kasdienybę – labai ačiū! Iš visos širdies ačiū. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad sunkiai suskaičiuoju, kiek kartų nepažįstamasis ėmėsi iniciatyvos susipažinti su Jameson ir įtraukti jį į savo pasaulį. Esu tikra, kad jis apie tai prisimena. Mano 6 metų berniukas mane nustebina, kai girdžiu jį prisimenant įvykius, kai jam buvo vos 3 metai.

Šis įrašas paimtas iš Jameson kelionių tinklaraščio. Ją parašė Jameson motina Aliceann Meyer. Mes tikime, kad ji yra puiki mama.