„Negailėt pinigų – mašina jų atspausdins!“ Būtent taip atrodo kai kurie Jungtinių Valstijų gynybos projektai Šaltojo karo metu. Kartkartėmis kariuomenės ir vyriausybės iniciatyvos prieidavo iki absurdo. Daugeliu atvejų tikrai geri ir vertingi projektai tapdavo nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių aukomis. Ir viena, ir kita susijungė ambicingame projekte „Atsargumo priemonės“.
„Safeguard“ yra ne tik rankų muilo prekės ženklas, bet ir vienas brangiausių bei labiausiai nepavykusių gynybos projektų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip žinote, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjunga ir Vakarų sąjungininkės negalėjo išsitekti ant vieno kamuolio.
SSRS pareikalavo sau „sanitarinės zonos“ nuo kapitalistinių valstybių, kurią sudarytų tiesiogiai valdomos šalys, ar „draugiško neutraliteto“ valstybės. Britų Sandrauga svajojo atkurti buvusią kolonijinės imperijos šlovę, kuri ėmė byrėti, taip pat norėjo sukurti savo „sanitarinę zoną“, bet jau nuo komunistinės SSRS „nepriklausomų“ kapitalistinių valstybių, kurios yra „priešiško neutralumo“ būsenoje Sovietų Sąjungos atžvilgiu.
JAV, įgavusi Ramiojo vandenyno regiono kontrolę ir suvokusi savo ekonominį bei karinį potencialą, paprasčiausiai paklausė savęs: o kodėl reiktų sustoti? Todėl pasaulis suskilo į tris lagerius: socialistinį, kapitalistinį ir trečiojo pasaulio šalis, kurios politikoje bandė laviruoti tarp šių dviejų blokų. Šaltasis karas prasidėjo 1946 m. kovo 5 d.
Įdomus faktas: terminas „trečiojo pasaulio šalys“ atsirado XX amžiaus antroje pusėje. Šiandien jis siejamas su neišsivysčiusiomis šalimis ir turi itin neigiamą atspalvį. Tačiau pirminė šio termino reikšmė nurodė bet kurią šalį, kuri nėra tiesiogiai susijusi su Šaltuoju karu tarp JAV ir SSRS. Taigi, XX a. „trečiajam pasauliui“ priklausė Airija, Suomija, Švedija, Austrija ir Šveicarija.
Pagrindinė Šaltojo karo baimė (be komunizmo pergalės visoje planetoje) buvo branduolinis karas. Abu blokai leido astronomines pinigų sumas ginkluotei ir atsakomųjų priemonių plėtrai. Pirmiausia dėl oro gynybos ir radarų. Ir štai septintojo dešimtmečio pabaigoje JAV pradėjo galvoti apie apsaugos programos savo raketų bazėms sukūrimą, jei Sovietų Sąjunga nuspręstų suduoti įspėjamąjį branduolinį smūgį Amerikos kariniams objektams. Taip gimė „Atsargumo priemonių“, arba „Safeguard“ programos idėja. Komplekso esmė buvo užtikrinti greitą raketų reagavimą dar SSRS teritorijoje, kol pirmosios bombos nenukrito ant Amerikos žemės.
„Safeguard“ programa apėmė radarų kompleksų tinklo statybą visoje JAV teritorijoje. Nepaisant to, komplekso pasididžiavimu ir akcentu turėjo būti Stanley R. Mikkelseno radarų stoties bazė, kuri buvo pradėta statyti 1970-ųjų pradžioje. Komplekso pagrindas buvo didžiulė 24 metrų piramidė, kurios viduje buvo galingiausias radaras. Be radaro įrangos, Mikelseno bazėje buvo kelios dešimtys paleidimo įrenginių. Tuo pačiu metu budėjo 30 „Spartan“ raketų „žemė-oras“ ir 16 „Sprint“ raketų „žemė-oras“. Jos pirmiausia buvo skirtos sovietinių balistinių raketų su branduolinėmis galvutėmis sulaikymui.
Šio komplekso statyba JAV biudžetui kainavo net ne astronominę, o tiesiog neįsivaizduojamą sumą – 6 milijardus dolerių. Net ir šiandien tai yra didžiulė pinigų suma, o 1960-1970 metais ji buvo protu nesuvokiama. Nereikia nė sakyti, kad Amerikos kariuomenė ir pareigūnai pasisavino nemažai pinigų, vykdydami šį gynybos projektą. Taigi, „Safeguard“ biudžete atsirado labai keistų išlaidų eilučių, tokių kaip: „terminų pakeitimas“ – 697 milijonai dolerių, „papildomos medžiagos“ – 112 milijonų dolerių, „piniginiai nuostoliai“ – 481 milijonas dolerių.
Ironiškiausia šioje istorijoje yra tai, kad „Atsargumo priemonių“ kompleksas pasirodė praktiškai nenaudingas ir veikė lygiai vieną dieną. Ir viskas dėl to, kad 1972 m. JAV ir SSRS pasirašė susitarimą dėl ginklavimosi sumažinimo, pagal kurį šalių teritorijose buvo leista turėti tik dvi priešraketinės gynybos sistemas. Ir jau 1974 m. buvo pasirašytas naujas susitarimas, kuris sumažino priešraketinės gynybos sistemų skaičių iki vienos. Tuo pačiu metu JAV masiškai pradėjo perkėlinėti savo branduolines raketas į povandeninius raketnešius. Taip „Mikkelsen“ bazė tapo nereikalinga. Oficialus komplekso atidarymas įvyko 1975 m. spalio 1 d., o po 24 valandų JAV Kongresas nusprendė atsisakyti „Safeguard“ projekto ir užkonservuoti brangią bazę. Visos konstrukcijos buvo užplombuotos, o įranga ir ginklai išvežti į sandėlius.
2012 metais religinė bendruomenė įsigijo bazę už 530 tūkstančių dolerių. Nuo 1990-ųjų čia organizuojamos ekskursijos, kuriose parodoma, kiek nedaug liko iš apleisto pažangaus karinio komplekso.