Toliau pateikiama istorija verčia mus pradėti tikėti žmonėmis… Auto mechanikas ilgai negalėjo rasti darbo.

Galiausiai, vieną dieną jis pamatė laisvos darbo vietos skelbimą, kuri jam puikiai tiko. Jis išsiuntė savo gyvenimo aprašymą ir po savaitės gavo kvietimą į darbo pokalbį.

Naktį prieš interviu jis nemiegojo, buvo labai sunerimęs. Ryte jis apsivilko kostiumą, susišukavo plaukus ir pasikvėpino. Jis nenorėjo vėluoti, todėl iš namų išvažiavo 1,5 valandos anksčiau.

Stovėdamas autobusų stotelėje, jis pastebėjo kelkraštyje stovintį pagyvenusį vyrą, kurio automobilis buvo sugedęs. Senolis nesėkmingai bandė užvesti savo automobilį. Automobilių mechanikui jo pagailo. Jis priėjo ir pasiūlė senukui padėti. Po valandos automobilis buvo suremontuotas, tačiau vyras labai išsitepė automobilio tepalu.

Dėkingas vairuotojas paklausė, ar jis galėtų kaip nors padėkoti mechanikui. Ir vyras atsakė, kad viską darė iš geros širdies, ir pasidalino, kad vyko į darbo pokalbį, bet dabar jis visas purvinas ir jau į jį pavėlavo. Bet senukas įtikino jį eiti į interviu… Galiausiai, vyras nenoriai sutiko.

Koridoriuje buvo daug jaunų, gražiai apsirengusių žmonių. Mechanikas suprato, kad jo galimybės įsidarbinti yra labai mažos. Jis buvo daug vyresnis, turėjo mažai patirties, o rankos buvo suteptos tepalais. Guodė tik tai, kad vėlavo ir viršininkas.

Kai pagaliau atvyko darbdavys, jis pradėjo kviesti kandidatus po vieną. Visi išėjo liūdnais veidais. Mechanikas jau galvojo grįžti namo, kai sekretorius netikėtai pakvietė jį vardu. Jis nuėjo į kabinetą. Prie stalo buvo senukas, kuriam mechanikas padėjo sutvarkyti automobilį! Bet dabar jis vilkėjo dailų oficialų kostiumą.

„Atsiprašau, kad reikėjo taip ilgai laukti. Manau, kad šiais metais priėmiau vieną geriausių sprendimų, kai pažinau jus įeidamas į biurą. Aš ką tik supratau, kad būsite patikimas darbuotojas, o tai man yra svarbiausia“, – pasakė jis.