Mes, tėvai, turime giliai įsišaknijusį poreikį apsaugoti savo vaikus. Tai natūralus refleksas, sukurtas siekiant užtikrinti, kad šeima būtų išplėsta bet kokia kaina. Todėl kiekvienas geras tėvas padarys viską, ką gali, kad jo vaikas būtų saugus.
Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau rūpinamės jo saugumu. Juk mažyliai yra labiausiai pažeidžiami dideliame pasaulyje. Tai ypač pasakytina apie naujagimius. Todėl tai, kas nutiko Kristal Amezquitai, kelia siaubą ir šokiruoja. Moterimi besirūpinusi gydytoja numetė jos neišsivysčiusį vaisių ant grindų, tačiau labiausiai šokiruoja jos žodžiai. Gydytoja liepė mamai nesijaudinti, nes ji jauna ir turės daugiau vaikų.
Anot spaudos, Amezquitos nėštumas nebuvo be problemų. Kai suėjo dar tik 21 nėštumo savaitė, ji buvo paguldyta į ligoninės skubios pagalbos skyrių dėl nepakeliamų pilvo skausmų. Skausmui užsitęsus, slaugytojos iškvietė gydytoją.
Kristal prisimena šią situaciją: „Gydytoja man pasakė, kad membranos pradėjo plyšti ir man pradėjo tekėti vanduo (taigi, techninis „gimdymo“ darbas jau prasidėjo, o skausmas, kurį jaučiau, buvo sąrėmiai), vandenys, kurių Ianui reikėjo gyventi, dingo. Gydytoja pasakė, kad išsiplėtė ir kaklelis, o placenta pateko į gimdymo kanalą, sukeldama infekciją. Tuo metu turėjau dvi galimybes.“
„Pirmas variantas yra pasidaryti abortą, o antrasis – leisti organizmui daryti tai, ką jis mano esant teisinga. Tai buvo kruvinas pragaras. Buvau palūžusi, man skaudėjo širdį, mano pasaulis griuvo. Aš juk ką tik džiaugiausi, kad jau suėjo 21 savaitė ir mačiau, kaip mano kūdikis auga pilve, o dabar girdžiu, kad galiu išeiti iš ligoninės be jo?“
Amezquita pasakė gydytojui, kad renkasi antrąjį variantą. Toliau ji prisimena:
„Visą laiką buvo sąrėmiai ir jie vis dažnėjo, todėl slaugytoja paklausė, ar noriu epidurinio nuskausminimo. Po injekcijos gavau kateterį.“
„Praėjus maždaug pusvalandžiui po kateterio įvedimo, pasijutau labai blogai. Man taip skaudėjo ir mušė širdis. Paskambinau seselei ir paprašiau išimti kateterį, nes visą laiką jaučiau jį, ji pasakė, kad po injekcijos jo neturėčiau jausti. Kai slaugytoja ir gydytojas patikrino, kas man darosi, mano membranos plyšo. Tada viską užgožė skausmas. Žinojau, kad taip atsitiko, kad prarandu savo kūdikį.“
Tada Amezquita buvo perkelta į kitą palatą, kur prasidėjo negyvinis gimdymas. „Po dviejų valandų manęs paklausė, ar noriu jį palaikyti, bet pirmiausia norėjau turėti placentą.“, – pasakoja moteris.
Tada atsitiko tai, ko Amezquita nepamirš visą likusį gyvenimą. „Buvau šokiruota, gydytoja, paėmusi Ianą, numetė jį ant grindų ir man nuolat kartojo: „Viskas gerai, tu jauna, turėsi kitą vaiką, viskas gerai.“ Kaip ji gali man pasakyti, kad man viskas gerai, kai ką tik praradau sūnų?“ Moteris negalėjo patikėti tuo, kas atsitiko.
„Mano mama sakė, jog mano, kad po to, kai gydytojai jį ištirs, jie tiesiog išmes jį kaip įprastas šiukšles. Ianas buvo toks mažas, kad išslydo jai pro rankas ir nukrito ant grindų.
Ianas svėrė tik 290 gramų.“ Amezquita sakė: „Mes niekada jo nepamiršime, ir jis visada bus mūsų mintyse ir maldose. Turiu tai giliai širdyje ir tai suteikia man ramybės.“
Kristal, labai apgailestaujame dėl jūsų netekties ir taip pat apgailestaujame, kad nesulaukėte profesionalios priežiūros.
Ilsėkis ramybėje, mažasis Ianai. Pasidalykite šiuo straipsniu „Facebook“, kad palaikytumėte šeimą šiuo sunkiu momentu.