Chirurgas Neilas Hopperis (46 m.) yra atlikęs šimtus amputacijų. Kai jis pats patyrė sunkią infekciją, dėl kurios jam teko amputuoti abi pėdas, tai leido jam visiškai naujai pažvelgti į gyvenimą.

Būtent 2019 m. Neilas Hopperis su šeima išsiruošė į stovyklavietę, kuri pakeitė chirurgo gyvenimą. Jie atšaukė kelionę, nes jų dukra blogai jautėsi. Jis pats buvo ne visai sveikas, bet apie tai daug negalvojo. Jo dukra pasveiko – Neilui Hopperiui viskas buvo daug dramatiškiau.

Paskutinis dalykas, kurį jis atsimena, buvo sprendimas pavakaroti, o žmona su vaikais išvyko aplankyti artimųjų. Kitą dieną jam paskambino žmona Rachel:

„Buvo baisu! Jis telefonu tiesiog kalbėjo nesąmones“, – „BBC“ pasakojo R. Hopper.

Sukrėsta skambučio, žmona iškvietė greitąją pagalbą, kuri nugabeno chirurgą į ligoninę, kurioje jis dirbo. Jam buvo nustatytas sepsis: pasak „Health Norway“, tai sunki infekcija, dėl kurios gali sutrikti organizmo organų veikla. Laiku nenustatyta, ji gali baigtis mirtimi.

Jis pamatė, kad jo kojų pirštai tapo mėlyni. Būdamas chirurgas, jis tai buvo matęs pas savo pacientus ir tiksliai žinojo, ko reikia tikėtis.

Teko rinktis tarp kuo mažesnės amputacijos ir šimtų operacijų be jokios sėkmės garantijos. Šis pasirinkimas taip pat galėjo taip pakenkti jo kojų padams, kad būtų neįmanoma grįžti prie stovimo darbo didžiąją dienos dalį.

Neilas pasirinko alternatyvą, kuri, kaip jis žinojo, būtų sėkminga: jam buvo atlikta amputaciją šiek tiek aukščiau kulkšnies.

„Nesigailiu… Manau, kad vis tiek būčiau atsidūręs tokioje pačioje situacijoje ir atlikęs amputaciją, bet tai būtų užtrukę ne vienerius metus“, – „BBC“ sakė chirurgas.

Pats atlikęs šimtus amputacijų, jis žinojo, ką teks daryti. Tačiau įsivaizduoti, kaip tai atrodytų praktiškai, žinoma, buvo didesnis iššūkis. Atsibudęs po operacijos jis nemanė, kad amputavo kojas. Jis jautė ir vis dar jaučia tariamąjį skausmą.

„Buvo labai keista. Jaučiausi taip, tarsi mano kojos vis dar būtų ten. Galėjau pajudinti kojų pirštus, jaučiau, kaip mano pirštai trinasi… Tai taip keista“, – pasakojo jis, apibūdindamas šį skausmą, kuris yra įprastas po amputacijos.

Tai, ką patyrė daugelis jo pacientų, dabar tai patyrė ir pats N. Hopperis.

„Jei per šlaunį pučia šaltas vėjas, aš jaučiu šaltą vėjo gūsį ir kojomis, tai keista. Smegenys nesukurtos taip, kad kūne trūktų dalių, todėl jos užpildo spragas”.

Susitaikymas su savo kūno pokyčiais buvo emociškai sudėtingas procesas.

„Nesupratau, kad keičiasi visa mano vieta visuomenėje, ir tai man nutiko per vieną naktį. Mane gana stipriai apibrėžia mano darbas. Neilas Hopperis: tėvas, vyras ir chirurgas. Tai yra žinojimas, kur mano vieta. Ar noriu grįžti į darbą? Ar būsiu toks pat tėvas savo vaikams? Ar galėsiu daryti tai, ką dariau anksčiau? Tai mane labai stipriai paveikė“, – sakė jis.

Kai jis kreipėsi dėl neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietos, jis pasijuto keistai. Jis paprasčiausiai nesijautė neįgaliuoju.

Neilas sunkiai prisitaikė prie naujo gyvenimo. Didelį lūžį padarė kojos protezas. Jam buvo pasakyta, kad kol galės vaikščioti prireiks maždaug trijų mėnesių.

„Aš tai padariau per tris valandas ir nenoriu to sakyti, bet netekęs kojų tapau aktyvesnis nei anksčiau“, – sako jis.

Praėjus mažiau nei šešiems mėnesiams po amputacijos, jis grįžo į darbą. Praėjus devyniems mėnesiams jo gyvenimas, kaip jis pats sako, „beveik grįžo į normalias vėžes“.

Prieš operaciją, pakeitusią jo gyvenimą, be darbo, daug kam kitam nebuvo laiko. Darbas N. Hopperiui vis dar svarbus, tačiau svarbiausi jo prioritetai – leisti laiką su šeima, išlikti aktyviam ir siekti savo svajonių.

„Mano gyvenimas įdomesnis dėl to, kas man nutiko“, – sako vyras.