Buvau ką tik įveikęs pirmąją savaitę vidurinėje mokykloje. Baigėsi jaudinančios ir nervingos dienos. Per jas buvo daug įspūdžių ir daug naujų žmonių.

Eidamas iš mokyklos namo pastebėjau per kelią einantį mažą berniuką. Jo kuprinė atrodė sunki kaip švinas. Pagalvojau, kad keista, jog jis penktadienį namo nešasi visas savo mokyklines knygas. Prisipažinsiu, pagalvojau, kad tai turbūt pats didžiausias nevykėlis.

Pats turėjau susiplanavęs nemažai planų savaitgaliui. Dienotvarkėje buvo ir vakarėlis, ir futbolo rungtynės. Todėl daugiau apie šį berniuką daug negalvojau ir tęsiau kelionę namo.

Tačiau dar nebuvau taip toli nuėjęs, kai kitoje kelio pusėje pastebėjau prie berniuko bėgančių vaikų grupę. Jie nuplėšė jo kuprinę, numetė ją ant šaligatvio, spyrė jam į kojas, todėl jis nugriuvo kniūbsčias ant žemės. Jie jį stipriai spardė juokdamiesi iš jo. Jam nuskriejo akiniai, mačiau, kaip jie nukrito už kelių metrų į augančią žolę.

Įžvelgiau, kad berniuko akys buvo pilnos apmaudo. Man sugniaužė širdį, kai tai pamačiau. Pribėgau prie jo, jis šliaužė žole, bandydamas surasti savo akinius. Mačiau, kad jo akys buvo sudrėkusios nuo ašarų.

Suradau jo akinius ir pasakiau: „Nesijaudink dėl tų berniukų. Jie yra idiotai. Jie negyvena tikro gyvenimo“.

Berniukas pažvelgė į mane dėkodamas už pagalbą. Jo lūpose atsirado šypsena. Šypsena, kuri reiškė dėkingumą.

Paklausiau, kur jis gyvena. Iš tikrųjų mes gyvenome visai netoli vienas nuo kito, pasakiau jam, kad niekada anksčiau nebuvau jo matęs. Tuomet berniukas paaiškino, kad iki šiol mokėsi privačioje mokykloje.

Jo vardas buvo Peter. Eidami namo kartu šnekučiavomės. Peter man labai patiko. Paklausiau jo, ar jis nenorėtų kitą dieną su manimi ir keliais draugais pažaisti futbolą. Uždavus šį klausimą jis nušvito, ir žinoma pasakė, kad labai norėtų!

Su Peter praleidau visą savaitgalį. Man jis patiko vis labiau ir labiau, taip pat jis patiko ir mano draugams. Atėjus pirmadieniui, Peter pamačiau prie kelio. Jis vėl tempė visas savo knygas. Priėjau prie jo ir pasakiau: „Ei, drauguži, jei ir toliau kasdien nešiosiesi visas šias knygas, tapsi vienu dideliu raumeniu!“. Peter nusijuokė ir padavė man pusę savo knygų.

Per kitus kelerius metus mes nuolat bendravome. Buvome geriausi bičiuliai. Deja, kai atėjo laikas stoti į aukštąją mokyklą, galiausiai atsidūrėme skirtinguose universitetuose. Peter norėjo tapti gydytoju, o aš ketinau studijuoti ekonomiką.

Dabar mus skyrė didelis geografinis atstumas, bet žinojau, kad atstumas nebus problema. Mes visada būsime draugai.

Per vidurinės mokyklos baigimo vakarėlį Peter buvo paprašyta pasakyti atsisveikinimo kalbą. Dieve, džiaugiausi, kad nereikėjo man kalbėti prieš visus kitus mokinius. Bet Peter atrodė gerai nusiteikęs, jis iš anksto repetavo savo kalbą.

Tačiau prieš jam užlipant ant pakylos supratau, kad jis jaudinasi. Paplekšnojau jam per petį ir pasakiau: „Neįsitempk, drauguži, viskas tikrai gerai pavyks“. Mačiau tą patį dėkingą jo žvilgsnį, kurį jis man padovanojo tą dieną ant žolės. Jis nusijuokė ir padėkojo man už palaikymą.

Atėjo laikas. Peter ketino pasisakyti. Prieš pradėdamas jis nužvelgė visą minią:

„Išleistuvės – puikus metas padėkoti visiems, kurie mane palaikė sunkiu gyvenimo laikotarpiu. Tėvams, mokytojams, galbūt treneriui, bet svarbiausia: savo draugams.

Manau, kad geriausia dovana, kurią gali kam nors įteikti, tai būti draugu. Dabar papasakosiu jums ypatingą istoriją“.

Buvau sukrėstas, kai Peter papasakojo istoriją apie pirmąją dieną, kai su manimi susitiko. Tą dieną jis planavo nusižudyti…

Jis visiems smulkiai papasakojo, kaip sutvarkė savo spintą ir kambarį, kad vėliau to nereikėtų daryti jo mamai. Jis parsinešė visus savo daiktus iš mokyklos namo, kad tėvams nereikėtų jų vykti pasiimti.

Peter įsmeigė į mane akis ir šypsodamasis pasakė: „Laimei, kai kas mane išgelbėjo. Šis draugas sulaikė mane nuo neįsivaizduojamo poelgio“.

Visų klausytojų akyse pasirodė ašaros. Mačiau, kaip jo tėvai žvelgė į mane dėkingumo kupinu žvilgsniu. Būtent tada supratau, kokią reikšmę turi tai, ką padariau prieš kelerius metus tą dieną eidamas pakeliui iš mokyklos.

Supratau, kad niekada nereikia nuvertinti savo poelgių svarbos. Nedideliu savo poelgiu galite pakeisti žmogaus gyvenimą.

Šis pasakojimas internete buvo labai populiarus ir visų skaitomas. Tikimės, kad ši žinia sujaudins daugybę žmonių, ir kad vis daugiau žmonių galės pakeisti gyvenimus tų, kuriems iš tiesų to reikia.