Maždaug prieš 15-ą metų ši istorija buvo garsiai nušviesta spaudoje. Tuo metu dar tik 8 metų amžiaus Vladikas iš Dobryankos kaimo, Rusijoje, pats vienas rūpinasi savo mama. Kodėl? Nes ji buvo paralyžiuota dėl ligos. Žmonės stebėjosi ir džiaugėsi, kad toks jaunas vaikinas jaučia atsakomybę ir daro visus buities darbus.
Šeimos istorija, deja, tragiška ne tik dėl mamos ligos. Vladiko tėvas nuolat girtuokliavo, todėl motina jį paliko ir pradėjo gyventi atskirai, mažame kaimo name su sūnumi.
Šeimai buvo sunku, ypač finansiškai. Kai Vladui buvo 8 metai, jo mama buvo paralyžiuota. Tuo metu tėtis jau buvo miręs. Vaikui teko vienam susidurti su šia nelaime. Atrodė, jog vienintelis kelias tuo metu buvo vaikų namai. Tačiau berniukas darė viską, kad tik jam netektų atsidurti tuose vaikų namuose.
Vladui pasisekė – jo globėju tapo kaimynas, su kuriuo šeima gerai sutarė. Taip išsisprendė vaikų namų klausimas ir berniukas galėjo likti namuose.
Kai berniukui sukako 16 metų, jo istorija buvo ypač plačiai žinoma Rusijoje ir užsienio spaudoje. Niekas nelikdavo abejingas, išgirdęs šią istoriją.
Tiesa, nors Vlado mamos Tatjanos visiškai išgydyti yra tik labai mažai šansų, tačiau po kuriuo laiko rūpestingos priežiūros ji vėl pradėjo kalbėti. Tai buvo tikras džiaugsmas mamą mylinčiam Vladui. Be to, rūpindamasis namais ir mama, Vladas nepamiršo ir mokslų, sportavo.
Į šią istoriją dėmesį atkreipė ir vietos valdžia. Dabar šeima gyvena jau nebe patogumų neturinčiame kaimo name, o socialiniame būste mieste. Berniukas, dabar jau suaugęs, vis dar rūpinasi mama. Jam padeda šeimos draugai. Ši įkvepianti istorija skatina nepasiduoti – kad ir kokie sunkumai užklumpa, juos visada galima įveikti.