Šiandien pakalbėsime apie tuos žmones, kurie šlovę ir turtus pasiekė to net neplanuodami.
Bette Graham: nuo sekretorės iki milijonierės
Vos prieš porą dešimtmečių rašybos klaidas taisėme nutrindami pieštuko pėdsakus trintuku. Panašiai darė ir Bette Graham, kuri dirbo sekretore. Bent menkiausia klaida jai galėjo kainuoti darbą. Moters gyvenimas kardinaliai pasikeitė po skyrybų ir persikėlimo iš Hiustono į nepažįstamą Dalasą. Klaidų taisymas jai dažniausiai užtrukdavo ilgiau nei naujo dokumento sukūrimas. Vieną dieną jai kilo mintis sukurti korektorių.
Pirmieji bandymai buvo nesėkmingi: dažai permirko per popierių, ilgai džiūvo, paliko dryžius ir nemalonų kvapą. Bette Graham pradėjo į juos dėti druskos ir sodos, skiedė vandeniu arba klijais. Galiausiai jai pavyko gauti tai, ko norėjo: gana skystą, idealiai baltą ir greitai džiūstantį „korektoriaus“ mišinį. Iš pradžių korektorių ji gamino tokiais kiekiais, kiek šios priemonės reikia kolegų ir savo poreikiams patenkinti, o tik gerokai vėliau (prireikė daugiau nei 15 metų nesibaigiančių eksperimentų ir tobulinimų!) perėjo prie gamyklinės gamybos. Bette Graham pardavė savo naujai sukurtą produktą įmonei „Gillette“ už 47 milijonus dolerių, taip užsitikrindama patogią senatvę ir sukurdama šviesią sūnaus Michaelo Nesmiso (populiarios roko grupės „Monkees“ įkūrėjo) ateitį.
Joy Mangano: šiuolaikinės Pelenės istorija
JAV Joy Mangano jau seniai tapo kultine asmenybe, tačiau visas pasaulis apie ją pradėjo kalbėti prieš keletą metų, kai pasirodė filmas „Joy“, kuris buvo paremtas neįtikėtina amerikietės gyvenimo istorija. Joy likimą ir pasiekimus daugiausia lėmė ne sėkmė, o jos valia ir charakteris. Joy Mangano buvo pažįstami finansiniai sunkumai (po skyrybų ji viena užaugino tris vaikus), tačiau ji niekada neieškojo pasiteisinimų susiklosčiusiose aplinkybėse, o stengėsi iš jų gauti naudos. Kai Joy norėjo sušluoti netyčia sudužusio stiklo šukes ir susižeidė ranką, ji susimąstė, kad būtų gerai turėti tokią šluotą, kurios šluostės nereikėtų liesti rankomis. „Miracle Mop“, tapo pirmuoju Joy „išradimu“, kuris vėliau tapo labai populiarus.
Pirmųjų 100 šluotų gamybą moteris apmokėjo iš savo kišenės ir bandė jas parduoti savo tėvo parduotuvėje. Sumanymas žlugo: vargu, ar iš išleistų 100 000 dolerių ji atgavo bent dešimtadalį sumos. Atkakli Joy nepasidavė: nusprendusi, kad pagrindinė jos produkto tikslinė auditorija yra namų šeimininkės, ji pasirašė sutartį su QVC TV parduotuve ir pati pasirodė ekrane, reklamuodama savo nuostabų išradimą. Charizma ir įtikinėjimo dovana atliko savo darbą – per 20 transliacijos minučių buvo parduota 18 tūkstančių stebuklingų šluotų. Amerikietiška svajonė pradėjo pildytis: vos po 2-3 metų Joy kompanija per metus pradėjo generuoti 1 mln. pelną. Panašu, kad jai to nepakako: ji pradėjo siūlyti ne tik „Miracle Mop“ šluotas, bet ir kitus naudingus aksesuarus, tokius kaip neslystančios pakabos, spintos tvarkyklės, skaitymo akiniai, originalūs namų kvapai, ir t.t. Iš viso buvo užpatentuota daugiau nei 100 jos originalių idėjų, kurios palengvino gyvenimą milijonams žmonių visame pasaulyje.
Sarah Blakely: nauja apatinių koncepcija
Jauniausia pasaulyje milijardierė Sarah Blakely norėjo tapti teisininke kaip ir jos tėvas. Vis dėlto, du neišlaikyti stojamieji egzaminai į teisės fakultetą neleido šiai svajonei išsipildyti. Šiek tiek padirbėjusi aukle, ji pakeitė savo profesinės veiklos kryptį. Sarah prisijungė prie biurų įranga prekiaujančios įmonės kolektyvo. Šiame darbe ji dirbo 7 metus. Pristatymai, kalbos, pranešimai… Reprezentatyvios išvaizdos šviesiaplaukė visada stengėsi atrodyti įspūdingai. Tobulumo troškimas paskatino ją sukurti visiškai naują apatinio trikotažo koncepciją: ji tiesiog norėjo atrodyti tobulai su baltomis kelnėmis…
Ji sukūrė „Spanx“ apatinius ir ėmėsi savavališkai šias prekes perkėlinėti arčiau parduotuvių kasų. Būdama 29 metų Sarah įkūrė savo verslą. Blakely daugiau nei metus mokėsi formuojančių drabužių kūrimo subtilybių (visą šį laiką ji uoliai slėpė savo planus nuo kitų, be to, ir toliau dirbo ankstesniame darbe), o laiko, pinigų ir pastangų rezultatas buvo „Spanx“. Didžiausios šlovės Sarah sulaukė tada, kai Oprah Winfrey savo populiarioje televizijos laidoje formuojančias pėdkelnes paskelbė metų gaminiu, pardavimai akimirksniu išaugo trigubai. Tikėjimas savimi ir savo įsitikinimų laikymasis yra tai, kas, pasak milijardierės, lemia sėkmę („Turėjau tik 5000 USD ir tūkstančius kartų girdėjau žodį „ne“, bet nebijojau nesėkmės!)“
Šiandien jos sukurtus gaminius renkasi pasaulinės žvaigždės, tokios kaip Jennifer Lopez, Kim Kardashian, Blake Lively, Kristen Stewart, Sarah Jessica Parker, Gwyneth Paltrow ir daugybės kitų įžymybių.
Kim Levin: įkvėpimas aplankė virtuvėje
Kim Levin iš Alabamos įkvėpimas aplankė jos namų virtuvėje. Ji pamatė savo vyrą kieme šeriantį galvijus kukurūzų grūdais, kuriuos jis saujomis traukė iš drobinio maišelio. Tikriausiai Kim buvo labai pavargusi, nes jai kilo mintis sukurti SPA pagalvę su grūdų užpildu. Pirmąją SPA pagalvę amerikietė pasiuvo vos per kelias minutes ir džiaugėsi rezultatu: kukurūzų grūdeliai puikiai numalšino raumenų įtampą, o paslaptingas jų skleidžiamas garsas padėjo atsipalaiduoti. Tada Kim sumanė naująją pagalvę pašildyti mikrobangų krosnelėje: kukurūzai pradėjo maloniai kvepėti ir puikiai išlaikė šilumą. Iš pradžių Kim net nekilo minties panaudoti savo išradimą komerciniais tikslais: ji gamino atsipalaidavimo pagalves kaip dovaną šeimai ir draugams. Sklido kalbos apie šį naująjį jos išradimą, todėl ji sulaukė užsakymų pasiūti šias pagalves. Kai ji sulaukdavo tokių ir panašių prašymų: „Mano kūdikis negali miegoti be tavo nuostabios kukurūzų pagalvės – ar galėtum atsiųsti mums kitą?“, ji pagaliau pradėjo galvoti apie ateities perspektyvas.
Amerikietė savo knygoje „Milijonierė mama“ papasakojo apie tai, kaip jai pavyko „virtuvės“ idėją paversti milijonu dolerių.
Informacija, kurią šiandien suteikia internetas – „pagalvė akimirksniu išpopuliarėjo ir turėjo didelę paklausą vietiniuose prekybos centruose“ – toli gražu nėra tiesa. Kim įkūrė įmonę, kurią pavadino Wuvit, ir ėmėsi nelengvo reklamavimo darbo: pati skambindavo į parduotuves, lankydavosi parodose ir pristatymuose, kur pasakojo apie savo išradimą, stovėdavo už prekystalio amatų mugėse. Sėkmė jai nusišypsojo, kai vienas didžiausių mažmenininkų „Saks Fifth Avenue“ sutiko parduoti SPA pagalvių partiją. Pelninga sutartis padėjo startuoliui pakilti į naują lygmenį: Kim Levin gautą pelną investavo į produkto tobulinimą ir populiarinimą. Įdėtos pastangos atsipirko su kaupu: šiandien Kim yra kelių milijonų dolerių vertės imperijos savininkė, kuri siūlo ne tik SPA pagalves, bet taip pat ir platų namų apyvokos prekių asortimentą.
Sheri Schmeltzer: verslas kaip žaidimas
Milijono verta idėja gimė visai netikėtai. Vienu metu namų šeimininkė ir trijų vaikų mama Sheri Schmeltzer nusprendė papuošti „Crocs“ batus. Pirmiausia į skylutes buvo įsmeigtos gėlės, tada – sagos, o tik tada – mažos molinės figūrėlės. Taip ji akimirksniu pakeitė šios avalynės išvaizdą. Pirmiausia šią idėją įvertino kaimynai ir jų atžalos, kuriems Sheri Schmeltzer už simbolinę 3 USD kainą pardavė namuose pagamintus aksesuarus. Kai paklausa pradėjo augti, tapo aišku, kad atėjo laikas įkurti šeimos verslą.
Sheri ir Rich Schmeltzer teigia: „Svarbiausia – tikėti savimi ir savo idėja!“ Sheri Schmeltzer sumanymas niekada nebuvo susijęs su strategijomis ir verslo planais. Rizikuodami visomis santaupomis sutuoktiniai galėjo lengviau atsikvėpti: mėnuo po mėnesio pelnas tik augo, o džibito (toks yra sukurto produkto pavadinimas) dizainas pasipildė vis naujais ir naujais variantais. Gėlės ir gyvūnai, raidės ir skaičiai, mėgstami animacinių filmų personažai, nacionalinės vėliavos ─ Sheri fantazija buvo neišsenkanti. Vos po vienerių metų buvo parduota daugiau nei aštuoni milijonai šių aksesuarų. Sheri ir Rich Schmeltzer pardavė savo produkciją įmonei „Crocs“ už 20 mln. dolerių.
Julie Dean: noras paverčia tave turtingu
„The Cambridge Satchel Company“ sėkmė yra išties fenomenali, nes vienam madingiausių ir atpažįstamiausių prekių ženklų Jungtinėje Karalystėje šiandien dar nėra 10 metų. Stebina tai, kad „Cambridge Satchel“ idėja, kuri iškart patiko kiekvienam save gerbiančiam anglų mados tinklaraštininkui ir gatvės mados mylėtojui, gimė Julie Dean, namų šeimininkės, galvoje. Visas jos dėmesys buvo skiriamas vaikams ir jų mokyklinėms problemoms: iš jos vyriausios dukters Emily buvo negailestingai tyčiojamasi mokykloje, o jauniausias sūnus Maksas norėjo tokių dalykų, kokiems tuo metu nebuvo pinigų. Kai situacija dar labiau paaštrėjo, išdidi moteris nusprendė, kad to – jau gana. Ji atsisėdo prie kompiuterio, susirado siuvimo ateljė ir paprašė pagal jos eskizą pasiūti dešimt krepšių. Šiame eskize atsispindėjo jos vaikystės svajonės apie idealų mokyklinį krepšį.
Kai odiniai krepšiai buvo paruošti, su jais reikėjo ką nors daryti. Julie pasiūlė šiuos krepšius mokyklos auditorijai ir netrukus jie visi buvo išparduoti. Vėliau Julie nusprendė neapsiriboti vien tik mokyklos auditorija ir kreipėsi į mados tinklaraštininkus. Ji daug laiko skyrė laiškams, kuriuose buvo pateikiama informacija apie naują prekės ženklą ir prisegtos viliojančios nuotraukos (jei tinklaraštininkas sutiktų bendradarbiauti, ji taip pat žadėjo atsiųsti tikrą krepšį). Kad ir kokia beprotiška buvo ši idėja, ji tikrai pasiteisino: pristatymuose, madinguose vakarėliuose ir tiesiog gatvėse šen bei ten mirgėjo „Cambridge Satchel“. Didėjantis krepšių populiarumas (ar tinklaraštininkų aktyvumas?) neliko nepastebėtas: 2011-ųjų Niujorko mados savaitės išvakarėse Elle UK redaktoriai kreipėsi į Julie su prašymu pateikti kelis „Cambridge Satchel“ pavyzdžius artėjančiam mados šou. Tuomet „Cambridge Satchel“ spalvų paletė smarkiai išsiplėtė (iš pradžių vyravo tik juoda ir ruda spalva). Tai tapo savotišku tramplinu į sėkmę – dabar „Cambridge Satchel“ parduodamos 100 šalių visame pasaulyje.
Nors galime drąsiai teigti, kad Julie nusišypsojo sėkmė, tačiau taip pat negalėtume ginčytis, kad pasiseka patiems stipriausiems. „Google“ nusprendė pakelti vis didėjančią „Cambridge Satchel“ populiarumo bangą. Julie buvo pasiūlyta sukurti bendrą reklaminį filmuką – apie naujus interneto produktus ir rankines. Minutės trukmės vaizdo įrašas galiausiai sulaukė daugiau nei 5 milijonų peržiūrų vien svetainėje „YouTube.com“ ir trigubai padidino „Cambridge Satchel“ pardavimą. Iniciatyvi Julie Dean net buvo įtraukta į 100 įtakingiausių britų mados žmonių sąrašą, nors ji to net neplanavo.