Nuogos Kim Phuc nuotrauka tapo Vietnamo aukų atminimo simboliu. 9 metų mergaitė patyrė stiprius nudegimus, kuriems gydyti prireikė net pusės amžiaus.
Neseniai nuotrauka, kurioje buvo įamžinta Kim Phuc, buvo paskelbta ikoniškiausia visų laikų nuotrauka. Šis kadras buvo užfiksuotas 1972 m. per Kim Phuc gimtojo kaimo Pietų Vietname apšaudymą. Kim Phuc kartu su savo dviem pusbroliais buvo teritorijoje, kurioje įvyko napalmo bombų sprogimas. Berniukai mirė, o Kim patyrė trečiojo laipsnio nugaros, rankų ir kojų nudegimus.
„Buvau maža mergaitė, ir man buvo labai gėda. Jaučiausi negraži”,- pasakoja Kim Phuc.
Kim iki šiol prisimena, kaip užsiliepsnojo jos drabužiai. Nepaisant to, kad ji nusimetė visus drabužius, oda ir toliau degė. Ji prisimena tą baisų deginimo pojūtį ir neviltį, kai suprato, kad jei išgyventų, ji niekada nebeatrodytų taip pat.
Kim augo Pietų Vietnamo Trang Bango kaime su aštuoniais broliais ir seserimis. Ji ėjo į mokyklą, žaidė su draugais ir visą laiką šypsojosi. Nepaisant to, kad Šiaurės ir Pietų Vietnamo konfrontacija prasidėjo dar 1955 m., Trang Bang sugebėjo išlikti nepaliestas iki pat 1972 m. birželio 8 d. „Mačiau greitai pralekiančius lėktuvus. Pamačiau, kad ant mūsų krenta keturios bombos, o tuomet viskas pradėjo degti“– prisimena Kim.
Kim, kartu su kitais vaikais, pasileido bėgti. Kažkoks kareivis davė jai vandens, bet ji negalėjo atsigerti, nes jis buvo per karštas. Kareivis užpylė jai vandens ant nugaros, ir tada Kim prarado sąmonę.
Nickas Utas, tas pats žurnalistas, kuris padarė garsiąją Kim ir kitų vaikų nuotrauką, nuvežė mergaitę į artimiausią ligoninę. Kelias valandas gydytojai kovojo už jos gyvybę, bet Kim būklė tik blogėjo. Kai brolis ir mama ją rado, mergaitė jau buvo morge. Motina paėmė Kim ant rankų, kad nuvežtų į kaimą ir palaidotų, tačiau tada pastebėjo, kad mergaitė vis dar kvėpuoja. Kim tėvas, prie klinikos durų susitikęs su pažįstamu gydytoju, paprašė jo pagalbos, ir pasirūpino, kad Kim būtų nugabenta į nudegimų centrą Saigone.
„Norėjau, kad būčiau mirusi su savo pusbroliais”, – prisimena Kim Phuc.
Po 14 mėnesių ir 15 operacijų Kim būklė buvo pakankamai gera, kad ji galėtų grįžti namo, tačiau ji nebuvo pasiruošusi, kaip ją priims draugai. Ji nekantriai laukė susitikimo su drauge, tačiau ji, pamačiusi Kim randus, nenorėjo prie jos artintis.
Kim, nuo vaikystės svajojusi tapti gydytoja, įstojo į medicinos mokyklą. Vis dėlto, antraisiais mokslų metais Vietnamo komunistinė vyriausybė primygtinai reikalavo, kad ji būtų pašalinta iš instituto. Jiems nepatiko, kad Kim rodomas dėmesys Vakaruose. Nicko Uto užfiksuota nuotrauka sulaukė labai didelio susidomėjimo. Žiniasklaidoje Kim tapo pergalės prieš mirtį simboliu.
Būdama 19 metų Kim susirgo sunkia depresija ir buvo arti savižudybės. „Aš praradau savo svajonę. Aš praradau savo ateitį. Negalėjau baigti studijų. Maniau, kad dėl bjaurių randų niekada neištekėsiu ir neturėsiu normalaus gyvenimo. Gailėjausi, kad tada nemiriau su savo pusbroliais“.
Naujas gyvenimas
Pasak Kim, jos gyvenimas pasikeitė, kai 1982 metais ji pradėjo skaityti Bibliją vietinėje bibliotekoje ir atsivertė į krikščionybę. Po ketverių metų, kai Kim susitiko su naujuoju ministru pirmininku Pham Van Dong, jai buvo leista išvykti studijuoti į Kubą. Ten ji sutiko savo meilę – Bui Toaną, už kurios ištekėjo 1992 m. Pora persikėlė į Kanadą, susilaukė dviejų sūnų – Thomaso ir Stepheno. Kim tapo UNESCO žmogaus teisių organizacijos pranešėja ir geros valios ambasadore.
Per pastaruosius ketverius metus Kim buvo atlikta 17 lazerinių operacijų, kurių metu buvo šalinami randai. Nebūna nė dienos, kad ji nejaustų skausmo deformuotoje, randuotoje odoje, tačiau kiekvienas gydymo lazeriu etapas jai leidžia pasijusti vis geriau. Praėjusią savaitę Kim buvo atliktas paskutinis lazerinis odos gydymo seansas. Kim pasakoja, kad pirmas dalykas, kuris ją labiausiai nudžiugino po šių gydymo seansų, buvo anūko prisilietimas prie jos odos, – anksčiau jos oda buvo tarsi sustingusi.
Nepaisant jaunystėje patirtos depresijos ir dėmesio, kurio ji nenorėjo, ir kuris ją slėgė daugelį metų, Kim dabar yra dėkinga Nickui Utui, kuris ją nufotografavo 1972 m. „Ši nuotrauka man buvo dovana. Sprogimas sunaikino mano kūną, mano gyvenimą, ir nepaliko jokios vilties. Vis dėlto, dabar galiu pasakyti, koks nuostabus gali būti mūsų pasaulis, jei išmoksime gyventi taikoje ir atleisti“, – sako Kim. „Dabar, praėjus 50 metų, aš nebesu auka, dabar esu draugė, pagalbininkė ir močiutė, kuri savyje rado ramybę“.