Buvo ką tik po vidurnakčio, kai gaisras pasiekė viršutinį miegamąjį. Kai George’as Sodderis bėgo iš savo namų Feitvilyje (Vakarų Virdžinijoje), jis galėjo galvoti tik apie tai, ar jo žmona Jennie ir jų devyni vaikai išliks gyvi ir saugūs. Tačiau augant liepsnoms ir kylant dūmams į naktinį dangų pradėjo aiškėti, kad šio namo šeimininkų gyvenimas niekada nebus toks pat kaip anksčiau.
Kitą rytą, pagaliau atvykus priešgaisrinei tarnybai, penki vaikai buvo nerasti. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jie visi žuvo gaisre. Tačiau Sodderiai buvo įsitikinę, kad tą naktį įvyko kažkas kita, ir po dešimtmečiais trukusios tylos, paslaptingas laiškas įrodė, kad jie vis dėlto galėjo būti teisūs.
Neįsivaizduojamas praradimas
Vis dėlto, kai 1945 m. Kalėdų rytą George’as ir jo žmona Jennie stovėjo ant apdegusių savo namų laiptų, jų galvoje buvo tik penki dalykai: Maurice’as, Martha, Louisas, Jennie ir Betty. Tačiau net ir per sielvarto šydą jie matė, kad faktai tiesiog nestoja į savo vietas.
Elektra gal ir nėra kalta
Tyrimo pradžioje kilo įtarimų dėl gaisro šaltinio, pirmiausia buvo manoma, kad kalta bloga elektros instaliacija. Bet Jannie prieš gaisrą gebėjo įjungti šviesas pirmame aukšte, todėl buvo manoma, kad jei elektros instaliacija būtų buvusi gaisro priežastis, tai jau kiek anksčiau name būtų dingusi elektra.
Kažkas keisto
Dar vienas įtartinas dalykas buvo tai, kad kai po gaisro buvo atėjęs meistras įvertinti žalos, padarytos telefono linijai, jis pasakė, kad jų telefono laidai neveikė ne dėl to, kad buvo pažeisti ugnies, o todėl, kad jie buvo nupjauti. Tai buvo tikras sukrėtimas šeimai ir prieštaravo pirminei gaisrininkų ataskaitai.
Pernelyg daug sutapimų
Daugiau nenuoseklumų tik pakurstė šeimos įtarimus, kad kažkas čia ne taip. Gaisro naktį paslaptingai nebuvo kopėčių, kurias George laikė už namo, ir kai jis bandė užvesti savo automobilį, kad galėtų privažiuoti prie namo ir pasilipęs ant jo įliptų į vaikų miegamuosius, automobilis tiesiog neužsivedė. Dieną prieš tai dirbdamas George’as jį naudojo ir jis veikė kuo puikiausiai.
Grėsmė yra tikra
Net Jennie prisiminė, kad netrukus prieš gaisrą girdėjo, kaip kažkas riedėjo ant stogo, o vėliau George’as kieme rado mažą guminį daiktą, įtartinai atrodantį, kaip napalmo granata. Bet ar tikrai kažkas ketino pakenkti Soddersų šeimai? Deja, per daugelį metų George’as sukaupė nemažai priešų.
Ne itin mėgo
Iš Sardinijos kilęs George’as buvo atviras Benito Musolinio oponentas, ši jo nuostata vietinėje italų bendruomenėje tikrai sugadino jo įvaizdį. Bėgant metams jis įsivėlė į daugybę karštų ginčų, o, žiūrėdamas į apdegusius savo namų griuvėsius, jis prisiminė vieną konkretų atvejį.
Perspėjimai dėl ateities
Prieš kelis mėnesius pardavėjas pagrasino George’ui, kai jis atsisakė pirkti draudimą. Tuo metu pardavėjo žodžiai atrodė kvaili – dabar jie buvo klaikiai taiklūs: „Jūsų namai pavirs dūmais, o jūsų vaikai bus sunaikinti. Jums bus sumokėta už jūsų nešvarias pastabas apie Musolinį.“
Nėra pėdsakų
Aiškus grasinimas akivaizdžiai nebuvo iš piršto laužtas, nors George’o rūpesčius greitai nustelbė kitas atradimas – ar, tiksliau, jo trūkumas. Nepaisant to, kad visi penki vaikai, esą, žuvo gaisre, palaikai nebuvo rasti.
Pasitikėjimo neprideda
Miestelio priešgaisrinės apsaugos vadovas F. J. Morrisas šį faktą, kad nėra palaikų, siejo su stipriu liepsnos karščiu, nors, kaip bebūtų keista, nė vienas namų įrengimas nebuvo sudegęs neatpažįstamai. Abejodami vietiniais autoritetais, Jennie su vyru ėjo ieškoti atsakymų kitur.
Krematoriumo komentaras
Jennie konsultavosi su vietiniu krematoriumu, čia ji sužinojo, kad kaulai paprastai lieka net ir tada, kai kūnai dvi valandas dega 2000 laipsnių temperatūroje – šeimos namai sudegė vos per 45 minutes.
Vilties kibirkštėlė
Susiradę įrodymų, George’as ir Jennie nusprendė, kad kol kūnai nebus rasti, lieka tikimybė, kad jų vaikai yra gyvi. Jie pradėjo važinėti netoliese esančiuose miestuose, netrukus atrado, kad per kelias dienas po gaisro buvo keletas liudininkų, kurie pastebėjo penketą dingusių vaikų.
Ar tai tikrai buvo jie?
Viena moteris teigė mačiusi, kaip vaikai žvalgėsi iš pravažiuojančio automobilio, kol gaisras tebevyko, o kita teigė, kad ji patiekė jiems pusryčius poilsio stotelėje, esančioje maždaug už 50 mylių į vakarus nuo Feitvilio. Įtikinamiausią istoriją papasakojo netoliese esančio Čarlstono viešbučio viešnia.
Potencialus pėdsakas
Moters teigimu, ji pastebėjo keturis vaikus kartu su dviem vyrais ir dviem „itališkos išvaizdos“ moterimis, kai šie užsiregistravo viešbutyje apie vidurnaktį. Ji bandė prieiti prie vaikų ir juos draugiškai pakalbinti, bet keturi suaugusieji atsisakė leisti jiems kalbėti. Anksti kitą rytą jie išvyko.
Aklavietės
George’as ir Jennie nusprendė kreiptis į FTB vadovą J. Edgarą Hooverį dėl pagalbos atliekant tyrimą, nors biurui pasiūlius atsiųsti agentus, vietos valdžia atsisakė. Atrodė, kad tarp Feitvilio teisėsaugos atstovų galioja nerašytas susitarimas nepriimti pagalbos iš šalies. Tačiau, tai tik dar labiau kėlė įtarimus – ar čia būta kažkokio sąmokslo?
Negalima niekuo pasitikėti
Įtarimai dar labiau išaugo po to, kai anonimas pranešė porai, kad George’ui grasinęs draudimo brokeris taip pat buvo žiuri narys tos komisijos, kuri gaisrą palaikė nelaimingu atsitikimu. Sutuoktiniai taip pat sužinojo, kad vyriausiasis tyrėjas Morrisas paslėpė netikras liekanas griuvėsiuose, tikėdamasis, kad Soddersų šeima tyrimą nutrauks.
Paieškos plečiasi
Manoma, kad tariamo sąmokslo teorija tik patvirtino, kad vaikai vis dar gyvi, o George’ą tai paskatino tirti kiekvieną anoniminį pranešimą apie tai, kur yra pastebėti panašūs vaikai. Jis keliavo iš miesto į miestą, bet dingusių savo vaikų niekur nerado.
Proveržis tik po daugelio metų
Vis dėlto George’as ir Jennie neišsigando vietinių pareigūnų ir galimos korupcijos, jie pastatė reklaminį stendą ir pasiūlė 10 000 dolerių atlygį už informaciją, kuri padėtų surasti jų vaikus. Soddersai metų metus tikrino visas užuominas ir nieko nerado, bet 1968 m., praėjus daugiau nei 20 metų po gaisro, jie gavo laišką, kuris viską pakeitė.
Nejaugi tai tiesa?
Ant voko buvo Kentukio spaudas, o laiškas neturėjo atgalinio adreso. Voke buvo jauno vyro nuotrauka ir paslaptinga pastaba: „Louisas Sodderis. Aš myliu brolį Frankie. Ilil Boys. A90132 arba 35.“ Nuotraukoje esančio vyro panašumas į Louisą, kuris buvo devynerių, kai dingo, buvo beprotiškas. Tačiau tyrėjams taip niekada ir nepavyko rasti šio vyriškio.
Norisi rasti atsakymus
„Mūsų laikas baigiasi“, – interviu yra sakęs George’as. „Bet mes norime žinoti. Jei jie žuvo gaisre, mes norime būti tuo įsitikinę. Priešingu atveju mes norime žinoti, kas jiems nutiko.“
Istorija be pabaigos
Tačiau George’as mirė po metų nuo laiško gavimo, o po dar dviejų dešimtmečių bevaisių paieškų mirė ir Jennie. Likę gyvi Sodderių vaikai ėmė ieškoti savo brolių ir sesių, kurdami savo teorijas, kas nutiko jų broliams ir seserims tą lemtingą naktį.
Draugystė su ne tais žmonėmis
Problemos su mafija buvo vienas iš galimo pagrobimo motyvų, nes George’as galėjo išprovokuoti kažką savo atvirumu ir sakymu to, ką galvoja. Jei jų broliai ir seserys tebebuvo gyvi, yra tikimybė, kad jie niekada nesusisiekė su šeima, kad ją apsaugotų.
Viltis teberusena
Sylvia Sodder, kuriai gaisro naktį buvo vos dveji metai, dabar yra vienintelis išgyvenęs George’o ir Jennie vaikas. Ji vis dar pasakoja tą tragišką 1945-ųjų Kūčių istoriją, tikėdamasi, kad net po 75 metų jos broliai ir seserys dar gali būti gyvi.
Naujos technologijos
Ir Sylvia nėra nusiteikusi beviltiškai. Tobulėjant tyrimo technologijoms, valdžios institucijos dabar nuolat išsprendžia šimtmečius skaičiuojančius nusikaltimus. Atskleidžiami net meistriški įkalčių slėpimai, naujos technologijos leidžia sugretinti tai, ko anksčiau nebuvo įmanoma padaryti. Todėl vienintelė likusi gyva Sodderių dukra nenuleidžia rankų ir tikisi išsiaiškinti, kas iš tikro nutiko jos šeimai.