Istorijoje yra tikrai nemažai  atvejų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmonės turėjo slėpti savo lytį. Šios moterys sąmoningai  apsimetė vyrais, nes priešingu atveju niekada nebūtų sulaukusios pripažinimo ir sėkmės.

Rena Kanakogi

Praėjusio amžiaus viduryje dar nebuvo tokio dalyko kaip moterų dziudo. Perspektyvi sportininkė Rena Kanakogi 1959-aisiais Niujorko YMCA dziudo čempionate dalyvavo apsimesdama vyru. Ji trumpai nusikirpo plaukus, sutvarstė krūtinę ir stojo į kovą su savo svorio kategorijos sportininku. Rena laimėjo, bet jos triumfas truko neilgai. Kai ji kreipėsi į sporto varžybų organizatorius dėl aukso medalio, vienas jų, įtaręs klastą, paklausė, ar ji yra moteris. Tuo viskas ir pasibaigė: komiteto nariai, pasipiktinę jos apgaule, iš laureatės atėmė pelnytą apdovanojimą.

Įvykis sukėlė platų rezonansą visuomenėje. Rena savo tikslą pasiekė – moterų dziudo buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, tačiau taip nutiko tik 1984 m.

„Dziudo motina“, kaip vėliau buvo žinoma Rena Kanokogi, mirė nuo vėžio 2009 m. Likus metams iki jos mirties, Japonijos vyriausybė apdovanojo ją Tekančios saulės ordinu – tai yra didžiausia garbė, suteikiama užsienio piliečiams.

Charlotte, Emily ir Anne Brontë

1846 m. ​​seserys Charlotte, Emily ir Anne Brontë išleido eilėraščių rinkinį, prisidengdamos vyriškais pseudonimais.  Šio leidinio pavadinimas buvo „Carrer, Ellis ir Acton Bell eilėraščiai“. Kitais metais buvo išleistas Elliso Bello romanas „Vėtrų kalnas“ („Wuthering Heights“). 1847 m. Charlotte išleido romaną „Džeinė Eir“, toliau apsimetinėdama Currer Bell. Kiek vėliau pasirodė pirmasis Anne Brontë romanas „Agnes Gray“, kurio autorius tariamai buvo Actonas Bellas.

Kai 1910 m. knyga „Vėtrų kalnas“ buvo išleista po Emily Brontë mirties, jos sesuo Charlotte paaiškino, kodėl jos daugelį metų naudojo vyriškus slapyvardžius: „Nors tuo metu mūsų rašymo ir mąstymo stiliaus dar niekas nevadino „tipiškai moterišku“, tačiau jautėme, kad į moteris, rašančias knygas, buvo žvelgiama su išankstiniu nusistatymu.

Žana d’Ark

„Orleano mergelė“ gyveno tik 19 metų nuo 1412 iki 1431 m. Paprasto valstiečio dukra tikėjo, kad Dievas jai davė ypatingą misiją išgelbėti Prancūziją nuo  priešų. Būdama vos 16 metų ji apsirengė vyriškus drabužius ir išvyko į Chinoną, lydima kelių pasekėjų. Jai pavyko įtikinti Charlesą VII, kad ją išsiuntė aukštesnės jėgos, padėsiančios jam įgyti teises į sostą.

Būsimasis karalius paruošė Žanos d‘Ark kariuomenę Orleanui užimti. 1430 m., bandydama išlaisvinti Kompjė, Orleano mergelė buvo paimta į nelaisvę. Ji buvo apkaltinta įvykdžiusi 70 nusikaltimų, įskaitant persirengimą vyru ir raganavimu. Po raštiško kaltės prisipažinimo Žana d‘Ark buvo sudeginta ant laužo.

Anna Maria Lane

1776 m. Anna Maria Lane persirengė vyru ir įstojo į žemyninę armiją. Moterys tuo metu daugiausia tarnavo kaip virėjos, medicinos seserys ar skalbėjos, bet tikrai nekariavo su priešais. Vis dėlto, Anna Maria turėjo kitokį tikslą – kovoti koja kojon su vyrais. Moteriai nebuvo sunku nuslėpti savo lytį – XVIII amžiuje kariai prausdavosi itin retai ir miegodavo su uniformomis.

Istorikas Joyce’as Henry rašė: „18 amžiuje stojantys į kariuomenę kariai nebuvo itin kruopščiai apžiūrimi. Jiems reikėjo tik priekinių dantų ir sveiko nykščio bei smiliaus, kad galėtų iššauti ginklą, suplėšyti popierių ir užtaisyti muškietą”.

Germantauno mūšyje Anna Maria buvo sužeista. Būtent tada ir buvo išaiškinta jos apgaulė, tačiau tai nesutrukdė moteriai pasveikus grįžti į frontą ir likti su kitais vyrais iki kautynių pabaigos.

Deborah Sampson

Deborah Sampson tapo vienintele moterimi, gavusia karinę pensiją už dalyvavimą kovose dėl Amerikos nepriklausomybės. Deborah Sampson, kuri anksčiau dirbo mokytoja, apsimetė Robertu Shurtleffu ir prisijungė prie revoliucionierių 1782 m. Tarnybos metu ji vadovavo 30 pėstininkų būriui, kartu su vyrais kasė apkasus ir svaidėsi artilerijos ugnimi. Ji sugebėjo dvejus metus savo lytį išlaikyti paslaptyje, kol susirgo ir be sąmonės buvo paguldyta į ligoninę.

1783 metais Deborah buvo garbingai atleista iš armijos. Vėliau ji karts nuo karto apsivilkdavo karinę uniformą ir skaitydavo paskaitas apie karinę tarnybą. Po Deborah Sampson mirties 1827 m. jos vyras kreipėsi į Kongresą, prašydamas padidinti pensiją už ypatingus žmonos pasiekimus. Jo prašymas buvo patenkintas, nes iki to momento JAV istorija nežinojo „jokio kito tokio moteriško didvyriškumo, ištikimybės ir drąsos pavyzdžio“.

Joanna Żubr

1808 metais Joanna Żubr, persirengusi vyru, su vyru Michalu įstojo į Lenkijos kariuomenę ir netrukus buvo paaukštinta iki seržanto. Po Napoleono užpuolimo jų karinis dalinys buvo pervadintas Didžiosios Lenkijos divizija ir išsiųstas į Rusijos imperiją paremti prancūzų karius. Atsitraukimo metu Joanna Żubr atsiliko nuo divizijos ir sugebėjo pati iš Rusijos ir grįžti į tėvynę.

Seržantė Żubr tapo vienintele moterimi Lenkijos istorijoje, gavusia karinį ordiną Virturi Militari, kuris suteikiamas už puikią karinę tarnybą. 1852 m., būdama 80 metų, Joanna Żubr mirė nuo choleros.

Maria Quiteria

1822 m. Maria Quiteria pabėgo iš namų, kad prisijungtų prie Brazilijos armijos. Ji nusikirpo plaukus, apsirengė vyriškais drabužiais ir net sugebėjo išvengti medikų apžiūros.  Maria Quiteria apgaulę išsiaiškino jos tėvas, kuris buvo nusiteikęs prieš jos tarnybą. Vis dėlto, Maria Quiteria nepaliko kariuomenės. Susižavėjęs jos pasiekimais, majoras Silva y Castro leido merginai tęsti tarnybą. 1823 metų rugpjūtį imperatoriaus Pedro I įsakymu mergina buvo paaukštinta iki leitenantės pareigų – tokio laipsnio nebuvo gavusi jokia kita brazilė.

Jamesas Barry

Seržantas Jamesas Barry dirbo Didžiosios Britanijos armijos generaliniu inspektoriumi. Jis buvo atsakingas už karo ligonines ir stengėsi pagerinti pacientų sąlygas. Jamesas taip pat žinomas kaip pirmasis chirurgas, atlikęs cezario pjūvį Pietų Afrikoje – ir mama, ir kūdikis išgyveno. Tik po jo mirties 1865 m., kai tarnai ruošė jo kūną palaidoti, buvo nustatyta, kad seržantas Barry gimė būdamas Margaret Ann Bulkley. Ši žinia taip sukrėtė jo viršininkus, kad buvo uždaryta bet kokia prieiga prie Jameso/Margaret asmeninių dokumentų. Pradėti juos tyrinėti buvo galima tik praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai šiuo klausimu susidomėjo istorikas Isobel Ray.

Kita istorinė asmenybė, profesionalios slaugos pradininkė Florence Nightingale, apibūdino savo pažintį su seržantu: „Stovėjau kareivių minioje, ir kiekvienas jų elgėsi kaip džentelmenas. Vis dėlto, Jamesas Barry elgėsi kaip gyvulys.  Po Barry mirties sužinojau, kad tai buvo moteris. Turiu pasakyti, kad tai buvo pats beširdiškiausias žmogus, kokį kada nors pažinojau“.

J. K. Rowling

Visame pasaulyje žinomo Hario Poterio autorė kartą prisipažino, kad savo vardą – Joan – nusprendė pašalinti iš knygų apie raganavimą ir magiją, kad pritrauktų platesnę auditoriją. 2013 metais Rowling išleido mokslinės fantastikos romaną „The Cuckoo’s Calling“, kurį tariamai parašė Robertas Galbraithas. Pasak jos, šis darbas leido jai išlaisvinti savo alter ego.

Rankraštį perskaitė redaktorius Davidas Shelley, kuris nežinojo, kad romano autorė yra J. K. Rowling. Vėliau jis prisipažino, kad niekada nebūtų pagalvojęs, jog šį kūrinį parašė moteris.  J. K. Rowling negalėjo ilgai slėpti tiesos – žiniasklaidai informaciją pranešė vienas jos advokato draugas. Ši maža apgaulė niekaip nepaveikė Rowling reputacijos – knyga tapo dar vienu jos bestseleriu.

Catherine Switzer

Bėgikė Catherine Schwitzer tapo pirmąja moterimi, dalyvavusia Bostono maratone. Tuo metu (1967 m.) moterims nebuvo leista dalyvauti maratone, todėl Catherine teko sukčiauti  ir apsimesti vyru. Kol sportininkė nubėgo 42 kilometrus trasos, varžybų organizatoriai jau buvo sužinoję apie jos apgaulę. Jie bandė moterį sustabdyti, ir tą darė gana grubiais būdais. Įtūžęs vyras puolė prie jos, sugriebė už peties ir bandė nuplėšti numerio lipduką.

Vis dėlto, Catherine  nepasidavė spaudimui. „Žinojau, kad jei išvažiuosiu, niekas nepatikės, kad moteris gali nubėgti ilgesnį nei 40 km maratoną. Jei pasiduočiau, žmonės manytų, kad aš tiesiog stengiuosi atkreipti  į save dėmesį. Baimė ir pažeminimas virto pykčiu“, – rašė ji.

Catherine Switzer dalyvavimas Bostono maratone tapo precedentu, o 1972 metais moterims oficialiai buvo leista dalyvauti lenktynėse.