Valteris Manisas iš Arkanzaso kilęs iš labai religingos katalikų šeimos. Būdamas dvylikos metų jis susapnavo, kad kalbasi su Dievu. Tada Dievas jam pasakė, kad ateityje jis bus tamsiaplaukės mergaitės, vardu Kloe, tėvas. Po daugelio metų jis su žmona įsivaikino tokią mergaitę.
Valteris buvo tik berniukas, todėl nekreipė ypatingo dėmesio į sapno turinį, tačiau pokalbis su Dievu jam padarė tokį įspūdį, kad jis vis dar jį atsimena. Tačiau laikui bėgant tai tapo nereikšmingu prisiminimu.
Būdamas vaikas, jis draugavo su Ana. Jų šeimos praleido daug laiko kartu, visi vienas kitam patiko. Tačiau Valteris apie Aną galvojo tik kaip apie draugę. Vėliau jis su tėvais persikėlė į kitą miestą ir kurį laiką nebendravo su Ana.
Praėjo keletas metų ir Ana pateko į mokyklą netoli miesto, kuriame dabar gyveno Valteris. Ji ieškojo jo ir paprašė jo aprodyti jai rajoną. Jie vėl suartėjo, bet šį kartą jų ryšys buvo gilesnis. Jie įsimylėjo vienas kitą ir mėgavosi praleistu laiku kartu. Jie negalėjo patikėti, kaip puikiai vienas kitam tinka.
Atrodė, kad viskas yra tobula. Jie susituokė ir buvo nepaprastai laimingi. Pora turėjo planų sukurti šeimą, nes abu visada svajojo turėti vaikų.
„Aš visada jaučiau, kad Dievas davė man misiją, kad turiu tapti mama. Motinystė buvo didžiausia mano svajonė. Aš žinau, kad Valteris irgi norėjo vaikų. Tačiau kai mūsų pastangos buvo nesėkmingos, mes pradėjome tolti vienas nuo kito. Aš nusivyliau, nes visi mūsų draugai laukėsi vaikų, o mes buvome vieninteliai, kurie negalėjo jų turėti. Aš pykau ant Valterio, kaltindavau jį. Tada užsiminiau jam apie įvaikinimą. Bet jis nenorėjo apie tai nieko girdėti“, – pasakojo Ana.
Valteris žinojo, ką jaučia Ana. Jis pamatė, kad ji kenčia, net kai jų draugai gyrėsi savo ultragarso nuotraukomis.
„Aš žinojau, kad Ana labiausiai nori kūdikio ir, kad ji dėl to labai kenčia. Nežinojau, kaip jai padėti. Neįsivaizdavau, kad auginsiu ne savo vaiką. Tačiau laikui bėgant pajutau, kad Dievas padeda man įveikti mano paties pasipriešinimą“.
Galų gale Valteris sutiko ir jie nusprendė įsivaikinti vaiką. Jie sėkmingai išgyveno visą procesą, kol pagaliau sulaukė ilgai laukto telefono skambučio iš įvaikinimo agentūros, kuri pranešė, kad pora galės įsivaikinti mergaitę. Jų džiaugsmas buvo didžiulis. Tik tada jie patikėjo, kad tikrai taps tėvais. Tada pora nusprendė sugalvoti savo mergaitei vardą. Paaiškėjo, kad vienintelis vardas, kurį jie abu sugalvojo iš karto, buvo Kloe. Jie buvo nustebinti šiuo sutapimu.
Pagaliau atėjo susitikimo su vaiko motina diena, kuri nusprendė atiduoti jiems savo mergytę. Dalyvaujant įvaikinimo agentūros darbuotojams, jie nuvyko į moters namus. Valteris ir Ana padarė gerą įspūdį, tačiau kai biologinė mama jiems pasakė, kad nori, jog dukra būtų vadinama Kloe, pora negalėjo nuslėpti savo nuostabos. Jie iškart su moterimi pasidalino, kad tai buvo vardas, kurį jie patys buvo išrinkę mergaitei. Tuomet Valteris suprato, kad Dievas suplanavo jo gyvenimą.
Po tokio sėkmingo susitikimo klausimas buvo nuspręstas. Valteris ir Ana įsivaikino mergytę tapo laimingais Kloe tėvais.
Jie neįsivaizduoja savo gyvenimo be šios mažos mergaitės. Dabar jie yra laiminga šeima, kurių svajonė išsipildė. Su nuolankumu ir meile jie priėmė jiems skirtą misiją užauginti vaiką ramioje ir saugioje aplinkoje. Jie abu tiki, kad ši mergina buvo skirta jiems.
Daugelis porų norėtų būti Valteris ir Ana. Įvaikinimas, nors paprastai laikomas paskutine išeitimi, nėra lengvas ir paprastas būdas tapti tėvais. Tačiau įdėtos pastangos apdovanoja būsimus tėvus. Reikia tik džiaugtis, kad tokie žmonės įsivaikino jiems Dievo atsiųstą vaiką.
