Išgyventi mylimo žmogaus mirtį prilygsta didžiausiam košmarui, tačiau laikui bėgant sugebame su tuo susigyventi. Nors mylimo žmogaus jau nebėra, tačiau jo pėdsakai vis dar išlieka pakankamai gilūs.
Rašytoja Daphne du Maurier kartą pasakė, kad mirtis turi būti tarsi atsisveikinimas geležinkelio stotyje. Privalome turėti laiko atsisveikinti, pabūti apsikabinus ir palinkėti mylimam žmogui laimingos kelionės.
Vis dėlto, realybėje tai ne visada yra pasiekiama. Gyvenimas gali būti žiaurus. Kartais savo artimųjų netenkame be menkiausios galimybės atsisveikinti.
Dažnai sakoma, kad po artimo žmogaus mirties nebegyvename, o tiesiog egzistuojame. Maža to, neretai pradedame plaukti prieš srovę. Vis dėlto, visa tai toli gražu nėra geriausias būdas kovoti su skausmu. Turite iš naujo susikurti savo gyvenimą ir tuo pačiu nepamiršti atiduoti pagarbos tiems, kurių nebėra. Tiems, kuriuos nuo šiol nešiositės savo širdyse.
Tie, kuriuos praradote, vis dar yra su jumis, ir jų niekada neprarasite.
Kartais nė nenorėdami prisimename tuos, kuriuos praradome. Tiesą sakant, jie dabar nėra taip toli nuo mūsų. Juk nėra už storos sienos, kuri skiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Jie rado savo vietą jūsų sieloje.
Jūs ir pats esate sudarytas iš prisiminimų, išgyvenimų ir emocinio palikimo. Tai formuoja jūsų asmenybę. Tai taip pat įkvepia jus judėti į priekį, nepaisant netekties aplinkybių.
Savo knygoje „Gyvenimo lygmenys“ Julianas Barnesas teigė, kad po žmonos mirties daug ką suprato. Visų pirma, viso pasaulio žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas: pirmojoje atsidūrė tie, kuriems teko iškęsti skausmą dėl mylimo žmogaus netekties, o antrojoje – kuriems dar neteko to patirti.
Tokią mintį jis užrašė po to, kai po jo žmonos mirties draugas pasakė, kad dabar jis gali daryti ką nori. Tai nuliūdino Barnesą, nes žmona jam buvo labai svarbi ir brangi. Būtent su ja jis dalijosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais.
Antroji autoriaus išmokta pamoka skambėtų taip: savo gyvenimą verta nugyventi iki galo, nepaisant vidinės tuštumos ir žmogaus nebuvimo antroje lovos pusėje. Jei atsisakoma žengti į priekį, tokiu būdu artimas žmogus yra prarandamas vėl ir vėl.
Pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie jums pasakys, kad netekties išgyvenimas turi būti tapatinamas su mirusio žmogaus pamiršimu, tačiau taip teigti nėra teisinga. Mirusieji žmonės niekur nedingsta. Jie visada lieka šalia.
Apie artimo žmogaus netektį parašyta dar viena nuostabi knyga: „Meilė niekada nemiršta: kaip atkurti ryšį ir sudaryti taiką su mirusiuoju“ (angl. “Love Never Dies: How to Reconnect and Make Peace with the Deceased “) Joje daktaras Jamie Turndorfas siūlo vieną naudingą strategiją, kuri padeda kovoti su sielvartu.
Dr. Terndorfo pasiūlyta strategija išsiskiria savo paprastumu. Ji pagrįstas vidiniu žmogaus dialogu, kuriame jis gali rasti atsakymus į visus neatsakytus klausimus, išsigydyti sielos žaizdas ir išsaugoti mylimo žmogaus emocinį palikimą:
- Neleiskite savo mintims nuolat grįžti į paskutines akimirkas, praleistas su žmonėmis, kuriuos mylite. Būkite išmintingi ir kiekvieną dieną stenkitės prisiminti laimingas akimirkas. Tokiu būdu vakarykštė laimė paskatins jus būti laimingais šiandien.
- Kalbėkitės su žmonėmis, kuriuos mylite. Pasakykite jiems, kad pasiilgote, bet pamažu pradėjote susitaikyti su tuo, kad jie jau labai toli. Pasakykite, jog suprantate, kad jiems viskas gerai ir kad jie laimingi. Paaiškinkite jiems, kad būna dienų, kai jums ypač sunku be jų artumo, bet vis tiek atrandate savyje jėgų, nes prisimenate viską, ko jie jus išmokė, ir būtent tai padarė jus tokiu, koks esate šiandien.
Šis vidinis dialogas yra labai naudingas. Būtent tai leidžia suvokti, kad meilė niekada nemiršta. Tiesą sakant, tai amžina emocija, kuri jus paguodžia sunkiomis akimirkomis ir pripildo jūsų gyvenimą šviesos. Leiskite jai apsupti jus šiluma, kol vėl galėsite šypsotis.
