Jei vedęs vyras turi meilužę, jo ateitis gali susiklostyti taip. Pirma, gali įvykti skyrybos. Akivaizdu, kad tik labai maža dalis šiuolaikinių moterų atleidžia neištikimybę, o susirasti naują vyrą šiandien nėra taip sunku. Antrasis variantas būtų tęsti santykius, bet su tam tikromis sąlygomis. Ir vienu, ir kitu atveju taip pat gali prireikti išklausyti bendrą kursą su šeimos specialistu.
Pasitaiko ir gana išskirtinių variantų. Kai susituokusi pora bent jau oficialiai lieka kartu, atsiranda tam tikrų pokyčių, kurie kitiems žmonėms atrodo nepastebimi. Vis dėlto, namuose šie pokyčiai yra labai aiškiai juntami.
Kartą aš suklupau, ir dėl to tikrai gailiuosi. Būdamas keturiasdešimt trejų metų susipažinau su mergina, kuriai kiek daugiau nei dvidešimt penkeri. Mes užmezgėme santykius. Taip aš susiradau meilužę. Tuo metu aš buvau vedęs, dviejų sūnų tėvas, mylintis vyras. Tada man nerūpėjo mano šeimos gyvenimas, aš tiesiog norėjau pasimatymų su jaunesne moterimi. Po kurio laiko mano žmona sužinojo apie mano nuotykius.
Nekalbėsiu apie skandalus ir ašaras, nes tai užtruks pernelyg ilgai. Žinau, kad mano žmona daug galvojo apie mūsų situaciją, svarstė, ką daryti su vaikais, kaip padalyti turtą ir pan. Žinau, nes turiu prieigą prie jos asmeninio nešiojamojo kompiuterio, tai yra, žinau visas jos lankomas svetaines ir apskritai visas paieškos užklausas. Patikėkite, patikrinti šią informaciją yra gerokai paprasčiau nei klausinėti jos draugių. Tokia ta šiuolaikinė realybė.
Gyvenu gerai. Turiu stabilų darbą, geras pareigas, daug pavaldinių. Aš aprūpinu šeimą ir nieko negailiu savo žmonai. Deja, nutiko taip, kad aš suklydau. „Tai kas dabar, nejaugi viską mesi?“ – klausė manęs mano draugai, kurie mane ramino ir sakė, kad dėl tokių nesąmonių žmona tikrai nenutrauks santykių.
Taigi, iš pradžių labai nesijaudinau. Kasdien dovanojau dovanas ir gėles. Kas rytą paruošdavau žmonai kavos ir pagamindavau lengvus pusryčius. Visa tai nunešdavau prie jos kambario durų, nes tuo metu mano žmona gyveno priešingoje namo pusėje jei aš. Ji mano pastangų nevertino ir nesileido į jokias kalbas. Kartą nugirdau, kad ji su kažkuo kalbėjosi telefonu ir užsiminė apie skyrybas.
Tą dieną pagaliau pasikalbėjome. Pradėjome aptarinėti skyrybų detales ir kalbėtis apie ateitį apskritai. Aš mačiau, kad mano žmona nenori skirtis. Vis dėlto, išdidumas ir savigarba neleido jai elgtis kitaip. Bandžiau švelniai pasakyti, kad per visus mūsų santuokos metus tai buvo pirmoji mano klaida ir kiekvienas nusipelno antrojo šanso. Tada mano žmona pasiūlė kompromisą ir aš jį priėmiau.
Praėjo šeši mėnesiai po mūsų susitarimo. Dabar noriu papasakoti, kaip viskas vyksta. Jei atvirai, tai yra mano pagalbos šauksmas. Nepasirašykite verslo sutarčių, kurių neskaitote. Niekada nežadėkite savo vaikų mamai to, ko vėliau galite gailėtis. Tai – ne pokštas. Netrukus papasakosiu, ką mes susitarėme.
Pirmasis mano žmonos reikalavimas (o aš įvykdžiau juos visus) buvo prieiga prie mano telefono. Tai reiškia, kad ji galėjo bet kurią akimirką paprašyti manęs parodyti jai naujausių žinučių socialiniuose tinkluose ir SMS žinučių sąrašą. Taip pat jai turėjau pasakyti, kaip užrašų knygelėje esu užvadinęs vieną ar kitą asmenį. Žinoma, viešai ji niekada neprašė parodyti savo telefono, tačiau namuose negalėjau turėti jokių paslapčių. Turbūt nereikia net sakyti, kad dėl to jaučiausi nesmagiai, tačiau tai – tik gėlytės.
Taip pat sutarėme, kad kartu bent pusantro mėnesio vaikščiosime pas terapeutę. Tai turėjo man padėti suprasti, kaip blogai yra apgaudinėti savo antrąją pusę. Maniau, kad tai bus tipiška nesąmonė: reikės gulėti ant sofos, žiūrėti į lubas ir kalbėti apie savo jausmus. Juk suprantate, apie ką aš kalbu, tiesa? Tai būtų gana paprasta, tačiau mano atveju taip nebuvo.
Maždaug trečio susitikimo metu terapeutė paskambino kažkokiai labai piktai moteriai, kurią neseniai išdavė vyras. Ji rėkė ir keikėsi, o terapeutė man liepė pasistengti šią moterį nuraminti. Beveik kiekvienos kitos sesijos metu man teko daryti tą patį. Tos moterys niekaip negalėjo suprasti, kodėl jų vyrai buvo neištikimi.
Na, ir paskutinis mano mylimos žmonos kankinimas, kuris, matyt, niekada nesibaigs. Kas savaitę turiu parašyti jai kelis puslapius teksto apie savo jausmus ar apskritai išlieti visas savo mintis, kokios tik man šauna į galvą. Kartoju: tą turiu daryti kiekvieną savaitę! Ir tai turėtų tęstis tol, kol mano žmona įsitikins, kad esu 100% sąžiningas su ja, ir kad pagaliau supratau, kaip blogai pasielgiau.
Aš pavargęs. Tiesiog pavargau kasdien įrodinėti, kad tikrai gailiuosi. Gal ji seniai nustojo mane mylėti ir tiesiog nori mane dar šiek tiek kankinti? Na, bet šiaip gyvename kaip eilinis vyras ir žmona, viskas nėra blogai. Tai kam tęsti šias mylimo žmogaus patyčias, jei jau viską seniai supratau? Ar moterys tikrai tokios žiaurios, kad joms patinka matyti kenčiančius vyrus? Mano nuomone, reikia kažką keisti. Ir tą daryti kuo greičiau.
