Meilė yra prisipažinimas, kad šiame gyvenime mes vienas kitą pažinsime. Taip sakė Platonas ir kiti prieš jį gyvenę senovės mąstytojai.
Sielos susitinka ir susipažįsta. Ir jos nori vėl būti kartu. Nors ne visada pavyksta. Tačiau kaip dažnai pasakojimuose skamba tokia frazė: „Pamačiau ją ir supratau – tai mano žmona.“ Arba „Sutikau jį ir supratau, kad tai – mano vyras.“ Vyrai, kaip bebūtų keista, labiau linkę „pajusti“. Nors, pasirodo, tai visai nesusiję su mistika.
Atsiminimų knygoje apie karą vienas senelis rašo, kaip jis savanoriavo būdamas septyniolikos. Traukinys stovėjo stotyje. O maža moksleivė jam padovanojo kotletų iš bulvių lupenų. Jis nežinojo, kokia bus ateitis. Jis nežinojo, kas jo laukia ir ar jam pavyks grįžti. Bet jis negalvojo apie tai. Kaip galėtų žūti? Juk stotyje jo laukia ši mergaitė. Jo būsima žmona. Po karo jis išvyko į Berlyną, lyg ir buvo pamiršęs tą mergaitę, įstojo į universitetą. Ir ant jo laiptų sutiko tą pačią mažą mergaitę. Tiesa, ji jau buvo mergina. Jis sužinojo jos vardą ir netrukus ją vedė.
Nes meilė yra likimas. Ir nesijaudinkite, kad galite nepastebėti savo meilės ir jos neatpažinti. Išsiaiškinsite. Tai aš tvirtai pažadu. Ir amžius taip pat neturi reikšmės. Būna atvejų, kad meilę pajunta tik šešiasdešimties. Ir vyresni. Laikas – tik žemiškame gyvenime vaidina tokį svarbų vaidmenį.
Išmintingas Platonas apie tai žinojo. Ir tai patvirtina šiuolaikinė fizika. Ir aš sutinku su šiuo požiūriu. Svarbiausia būti dėmesingam ir pasitikėti savo jausmais. Ir tikėti meile. Ir tie, kurie taip atpažino savo mylimąjį, supras, ką turiu omenyje. O kam dar tik lemta sutikti meilę, nebijokite, jūs ją rasite.
Ir linkiu jums iš visos širdies mylėti ir būti mylimiems. Dėl to verta gyventi!