Jaunoms susituokusioms poroms tenka įveikti daugybę iššūkių. Sutuoktiniai stengiasi tapti savarankiškais ir nuo nieko nepriklausomais. Vis dėlto, galime išgirsti įvairių istorijų. Pavyzdžiui, viena pora pasakoja:  „Gyvename su vyro tėvais, turime atskirą biudžetą ir kažkaip dar net negalvojome apie vaikus…“ Ir tai tikrai nėra pats egzotiškiausias santuokinio gyvenimo variantas šiuolaikinėje realybėje!

Kai kas tokiuose pavyzdžiuose nemato nieko smerktino. Na, sutuoktiniai gyvena pas vieno iš jų tėvus. Kas čia blogo? Kai kurioms tautoms tai yra savaime suprantamas dalykas. Žinoma, kai kur toks modelis yra labai smerktinas, nes manoma, kad tai gali neigiamai atsiliepti poros santykiams. Nuomonės gali būti labai įvairios, ir tai tikrai nekelia nuostabos. Šiandien norime pasidalinti viena tokia istorija apie gyvenimą pas vyro tėvus…

GYVENAM SU MANO VYRO TĖVAIS

Sveikos, merginos! Noriu pakalbėti apie tai, kaip su vyru persikėlėme gyventi pas jo tėvus, ir kas iš to išėjo. Šią patirtį prisiminsiu tikrai ilgai.

Prieš trejus metus susituokėme. Man ir Jurijui buvo virš dvidešimt penkerių, buvome jau suaugę. Prieš vestuves, žinoma, susitikinėjome, tačiau nebuvome apsigyvenę vienuose namuose. Tikiu, kad gyventi su vyru iki santuokos nereiškia būti su juo kaip su vyru. Jūs vis dar esate niekas vienas kitam. Jūs tiesiog mėgdžiojate tikrą santuoką. Jūs galite bet kada išsiskirti, ir viskas.

Daugelis su manimi nesutiks. Jie tikrai sakys, kad jei žmonės prieš vestuves nevedė bendros buities, po vestuvių tikrai kils problemų. Manau, kad didžiausia problema yra pinigai. Jei jų turi, gali nusipirkti visą reikalingą įrangą. Jums nereikia rūpintis jokiais buitiniais klausimais. Anksčiau kiekviena smulkmena atimdavo daug laiko ir pastangų. Dabar beveik viskas automatizuota.

Mano žodžiai ir mintys pasitvirtino praktiškai. Paaiškėjo, kad mano vyras nėra iš tų, kuris negali pats pasigaminti maisto ar išskalbti drabužius. Jis yra labai subrendęs ir savarankiškas. Labai džiaugiuosi, kad jis manęs nenuvylė. Namų ruošos darbai manęs visiškai negąsdina. Iš esmės mes valgome tą patį, todėl man nereikia jam gaminti maisto atskirai. Skalbimo mašiną galiu įjungti aš, arba tą gali padaryti jis. Indus mes abu išsiplauname atskirai. Man sunku suprasti, kodėl šiuolaikinės moterys taip dažnai skundžiasi buities darbų našta.

Per visą tą laiką, kol mes su vyru gyvenome kartu, mes susipykome tik keletą kartų. Tai tiesiog buvo sukauptų patirčių išlaisvinimas. Viduje abu supratome, kad bet kurią akimirką galime sudaryti taiką. Manau, kad garsūs riksmai ir emocijos monotoniškam šeimos gyvenimui suteikia tam tikro šarmo. Pirmą kartą tikrai skandalą sukėlėme tik jo tėvų namuose. Tą dieną labai daug verkiau. Niekada to nepamiršiu.

Mes buvome ką tik nusipirkę butą. Ką ten butą, jis labiau priminė dėžę. Bet tai buvo mūsų dėžė, kurią mums įsigyti padėjo daugybė žmonių: mano ir mano vyro tėvai, vestuvėse dalyvavę svečiai, ir t.t. Žinoma, šį butą reikėjo remontuoti, o remonto metu mes neturėjome, kur gyventi. Nuomotis būstą mums buvo per brangu, o draugų, pas kuriuos galėtume apsistoti, neturėjome. Vis dėlto, dabar galiu pasakyti, kad smarkiai suklydome, kai nusprendėme apsigyventi pas vyro tėvus.

Prieš vestuves bendravau su Jurijaus mama ir jo tėvu, tačiau pokalbiai buvo gana paviršutiniški. Tikrasis jų charakteris atsiskleidė tik tada, kai apsigyvenome jų namuose. Vyro tėtis buvo gana linksmas žmogus, kuriam beveik niekas nerūpi. Jis manė, kad iš gyvenimo jau pasiėmė viską, ko norėjo, o dabar viskuo turi rūpintis jo žmona, mano vyro mama. Tai – smulki, trumpaplaukė moteris rudomis akimis ir plonomis nervingomis lūpomis. Ji – geras žmogus, bet savito charakterio. Ji yra labai griežta, bet teisinga.

Na, apsigyvenome pas vyro tėvus. Man asmeniškai niekas nekėlė jokių reikalavimų, tačiau kiekvieną sekundę jaučiau, kad esu išbandoma. Visi pavalgė ir pamažu ėmė keltis nuo stalo. Supratau, kad įtampa tvyro ore. Taip, man reikia surinkti indus ir juos išplauti. Namuose taip nedarydavau, nebent susitardavom, kad dabar yra mano eilė. Supratau, kad vyro namuose paprasčiausiai neturiu kito pasirinkimo kaip tik išplauti indus. Mano anyta man padėjo, bet ji niekada man nepasiūlydavo atsipalaiduoti ar užsiimti savais reikalais. Jei esu jos namuose, turiu dirbti.

Nors mums buvo suteiktas kambarys viršuje, kol vyras buvo darbe, mano anyta dažnai ateidavo pas mane tiesiog pabendrauti. Tuo metu jaučiausi kaip vabzdys po mikroskopu. Ją domino tiesiog viskas. Kas aš esu pagal profesiją, koks mano darbas, kodėl dabar nesu darbe. Taip, aš dirbu iš namų, o kas? Toliau buvo pateikiami neutralūs klausimai apie literatūrą ir meną, ji klausinėjo, gal aš moku groti ar piešti.

Priekaištų dėl uošvio nebuvo. Malonūs, geri juokeliai. Uošvis niekada nejuokavo apie savo žmoną, jis visada jos bijojo. Įdomus vyras, juokingas. Mano mintis drumstė ir tai, kad mano vyras kasdien vis labiau panašėjo į savo mamą. Jis taip pat keistai sučiaupdavo lūpas, prisimerkdavo ir kilstelėdavo antakį. Tiesą sakant, galbūt jis tą darė ir anksčiau, tačiau jo tėvų namuose ši smulkmena mane tiesiog varė iš proto.

Pradėjome dažniau ginčytis. Vis dažniau pagaudavau save galvojant, kad noriu namo, pas draugę ar pas tėvus. Nebuvau fiziškai pavargusi, bet gerai tikrai nesijaučiau. Mano anyta net porą kartų paklausė, kodėl aš tokia išblyškusi. Vis dar negaliu pasakyti, ar tai buvo rūpestis, ar kažkokia pasyvi agresija…

Kaip išsprendžiau šią situaciją? Galima sakyti, kad niekaip. Neturėjau galimybės šių minčių išsakyti savo anytai, todėl dalinuosi su jumis. Mano santuoką išgelbėjo atsitiktinumas. Tiksliau, patogūs darbuotojai. Jie remontą baigė pora savaičių anksčiau, ir tą jie padarė tiesiog puikiai. Taigi, mano viešnagė vyro tėvų namuose baigėsi. Tai nutiko gana netikėtai, tačiau dėl to tikrai neliūdėjau.

Mes su vyru vėl puikiai sutariame. Mūsų kasdienybėje viskas yra puiku, aš jam neturiu jokių priekaištų. Jo veido išraiškos ir mikrogestai vėl tapo man pažįstami ir mylimi. Žinoma, gaila, kad jis teigia, jog nesuprato, kaip man blogai buvo jo tėvų namuose. Jis ten buvo tarsi užkerėtas. Aš ir toliau bendrauju su vyro tėvais, tačiau tą darau gana retai. Trumpai tariant, dabar viskas yra puiku.

Kaip kai kurios šeimos gyvena su tėvais, man lieka paslaptis. Antrą kartą nieko panašaus nedaryčiau, net jei man už tai sumokėtų daug pinigų. Kai tu priklausai nuo žmogaus, kuris yra vyresnis už tave ir kuris nesigėdija būti savimi 24 valandas per parą, man to yra paprasčiausiai per daug. Galbūt ir jums  yra tekę patirti kažką panašaus?