Kol santykiuose neprasidės pagarba, globa ir apsauga juose neatsiras. Tiesiog nebus iš kur…
Kodėl pagarba yra tokia svarbi? Tai man jau seniai buvo skaudi tema. Skaudi, nes augau su mama, tėvo nemačiau. Ir apie jį girdėjau ne pačius maloniausius dalykus. Požiūris į berniukus ir vyrus buvo atitinkamas – menkinantis. Jie ne kaip kvepia, turi mažiau smegenų, o ir grožio nėra…
Man visada atrodė, kad nėra už ką jų gerbti, o ir apskritai pagarbą reikia užsitarnauti. Man prireikė daug laiko, kol išmokau gerbti vyrus apskritai ir ypač savo vyrą. Prireikė daug metų. O supratimas, kad man gimė vyrai, pridėjo ryžto, nes jei aš negaliu gerbti savo vyro kaip vyro, kaip aš gerbsiu vyrus savo sūnuose? Ir jų jau yra trys (ne be reikalo Dievas duoda man tokius mokytojus).
Taip pat prisimenu susitarimus, kuriuos padariau su savimi šia tema. Kaip išdidžiai stovėjau su vaikais, buvo galima ant krūtinės pasikabinti mamos herojės ordiną. Ir su kokia panieka nuo šio taško žiūrėjau į kitus – įskaitant savo vyrą. Tai mūsų bendra moteriška pozicija.
Prisimenu ir ašaras, kurios vėliau liejosi. Kai išmokau priimti ir gerbti savo tėvą. Išmokau kalbėti ir jausti, kad jis man yra geriausias tėvas. Išmokau pamatyti jame vertą žmogų. Priimti savo gyvenimą su dėkingumu.
Ir prisimenu tą tašką, kai galėjau kitaip pažvelgti į savo vyrą. Kai visi susirinkome prie tėčio kapo – ir aš jį pamačiau pirmą kartą. Mačiau ne tik jo nuotrauką, bet ir jį tikrąjį. Ne tą vaizdą, prie kurio buvau pripratusi. O savo tėtį, kaip žmogų ir vyrą. Tą dieną man prasidėjo kitas gyvenimas.
Ir nors pagarba nėra galutinis taškas, tai kasdienis procesas, ir aš išmokau gerbti savo vyrą. Kai pasitaiko nukrypimų, iškart tai pastebiu ir pradedu atkurti tai, kas buvo praleista. Nes aš suprantu, kodėl tai darau.
Pagarbos vyrui komponentai
Man pagarba susideda iš daugybės smulkmenų, kaip mozaika. Pagal šias detales surinkau pagarbą tėvui, vyrui, dabar renku vaikams – nors jie maži, bet jau tikri vyrai….
Priėmimas. Priimkite žmogų tokį, koks jis yra. Nekurkite iliuzijų, nesistenkite keisti. Neperdarykite, nekeiskite. Gerbti – reiškia leisti žmogui būti tokiam, kokį jį sukūrė gamta. Tokiam, kokiu jis gimė šiame pasaulyje. Leiskite jam būti savimi. Dažnai tokio leidimo nėra.
Vertinti. Gerbiu reiškia, kad laikau tave svarbiu savo gyvenime. Ir aš taip pat laikau svarbiu viską, ką dėl manęs darai. Gebėjimas būti dėkingam ir pamatyti nuopelnus bei darbus. Net jei jis „tik“ išnešė šiukšles ar pasivaikščiojo su vaiku. Jūs nebuvote jo kailyje ir nežinote, kaip jam tai sudėtinga. Daryti ką nors tiems, kurie nieko nevertina, yra beprasmiška. O žodis „ačiū“ yra tikrai stebuklingas – jei jį vartosite iš visos širdies.
Matyti jį kaip asmenybę. Mūsų klasikinė mantra „Aš-Man-Mano“ verčia mus galvoti, kad mūsų artimieji yra tokie pat kaip mes. Jie mėgsta tą patį maistą, tą pačią muziką, tas pačias vietas. Jie patiria tuos pačius jausmus. Tačiau pagarba gimsta tada, kai matome, kad prieš save turime kitą žmogų. O kai pradedame pažinti šį žmogų, nuoširdžiai juo domėtis ir leisti (vėl, tegul!) būti tokiu, koks yra. Gaminame tai, ką jis mėgsta. Klausiame jo nuomonės renkantis atostogų vietą. Suteikiame jam galimybę pasirinkti – ar bent jau dalyvauti renkantis – sienų spalvą namuose.
Konfidencialumas. Niekas apie vyrą nežino tiek daug, kiek jo žmona. Viešumoje galite žaisti vaidmenis ir dėvėti kaukę keletą valandų per dieną. Tačiau grįžęs namo bet kuris žmogus atsipalaiduoja. O tas, kuris yra šalia, žino daug paslapčių. Pagarba – tai niekada neišduoti kitiems žmonėms slaptų duomenų apie sutuoktinį. Niekada ir jokiomis aplinkybėmis. Net jei jis šiuo metu elgiasi netinkamai. Laikykite šią informaciją seife po septyniais užraktais, ištuštinkite šį aplanką, nes jame kaupiasi popieriai – sudeginkite, sunaikinkite nusiskundimus ir pretenzijas. Ir niekada niekam neduokite prie jo prieiti. Tai yra pagarba.
Matykite mylimo žmogaus privalumus. Mes lengvai matome vienas kito trūkumus. Apskritai juos pastebėti lengviau – jie tiesiog patraukia akį. O dorybių reikia ieškoti. Ne dėl to, kad jų būtų mažai, o dėl to, kad mes jų nelaikome kažkuo ypatingu. Tai savaime suprantamas dalykas. Pradėti į juos atkreipti dėmesį, persijungti yra labai naudinga praktika. Ir ne tik pagarbos sutuoktiniui ugdymo požiūriu. Tai suteiks galimybę pamatyti gyvenimą skirtingomis spalvomis, taip pat pradėsite įžvelgti savyje gėrį.
Pamatykite jo potencialą. Pavyzdžiui, nepadėkite jam iš gailesčio. Jei jūsų impulsas padėti žmogui grindžiamas nuomone, kad jis be jūsų neišsivers, prapuls ir mirs, geriau atsitraukite. Palaikykite žodžiu, bet nežeminkite tokia išmalda. Ypač vyrų. Mūsų mintys nėra paslaptis aplinkiniams. Patikėkite, kad daug geriau išmokti juo tikėti, įkvėpti, palaikyti kelyje, nei jam taip atkirsti visas tobulėjimo galimybes. Čia taip pat pravartu prisiminti, kad vyrai jais tikinčias moteris myli labiau nei jos pačios.
Atleiskite už klaidas ir nuklydimus. Būkime atviri, jei už kiekvieną klaidą būtumėte pjaunamas, į ją baksnotų nosimi ir kartotų: „Na, aš tau sakiau!“… Kaip jaustumėtės? Kiek pasitikėtumėte savimi? Kaip jums būtų lengva gyventi ir veikti? O kaip elgtumėtės su žmogumi, kuris tai daro jums? Idealių nebūna. Visi daro klaidų. Taip pat išliejate pieną, daužote indus, susitepate drabužius, sužlugdote kai kuriuos projektus, kažką pamirštate. Klysti yra normalu. Tai ne pasaulio pabaiga. Svarbu, kad žmogus po kritimo turėtų jėgų atsikelti. O jėgų daugiau, jei šalia yra kažkas, kas ne priekaištauja, o palaiko. Tai taip pat yra pagarbos dalis.
Neklausykite jam skirtos kritikos. Jei kas nors jūsų akivaizdoje blogai kalba apie jūsų vyrą, neklausykite. Išeikite, pakeiskite temą, pasakykite, kad jums nemalonios tokios diskusijos apie mylimą žmogų. Tokie pokalbiai gali sužadinti jūsų protą – ir jis ir be to jau neramus, moteriškas. Jis pasigaus vieną trūkumą ir pradės jį plėtoti. Taip, tai nueis taip toli, kad po poros valandų jūs pati būsite pasiruošusi bėgti. Tokiu būdu nereikia jaudintis. Taip pat neverta ginti su kardu – vyrai už tai nepasakys ačiū. Juk jie patys gali apginti savo garbę. Tačiau pasakyti, kad nepritariate žmonių diskusijoms už jų nugaros ir išeiti – drąsu. Ir to užtenka. Tai pagarbi pozicija – tiek savo, tiek vyro atžvilgiu.
Kur dingo pagarba?
Iš pradžių visi vaikai yra absoliutaus pasitikėjimo pasauliu, pagarbos ir meilės tėvams būsenos. Tačiau iki penkerių ar šešerių metų jų nusiteikimas pasikeičia. Atsiranda pirmieji problemų požymiai.
Kodėl tai vyksta? Yra keletas rizikos veiksnių, kurie apsunkina mūsų gyvenimą. Išvardinsiu svarbiausius.
Tėvų skyrybos. Kai tėtis nedalyvauja vaiko gyvenime arba mama nuolat sako, kad dėl visko kaltas jis. Maži vaikai sugeria tokį požiūrį kaip kempinės. Jie labai prisirišę prie mamos. Be to, tėvas matomas retai arba visai nematomas. Jie priima mamos nuotaiką ir nuoširdžiai laiko savo tėvą blogu žmogumi. O kartu su juo ir visus kitus vyrus. Nes jiems visiems reikia tik vieno, jie visi neištikimi, geria, muša ir pan.
Blogi santykiai tarp tėvų. Kartais tėvai gyvena kartu, bet mama atrodo kaip auka. Ji skundžiasi vaikams, jie patys mato, kad tėtis yra toks ir anoks, o mama vargšė ir nelaiminga. Tada susiformuoja neigiamas požiūris į tėvą – ir į kitus vyrus. Nes moterys dėl jų labai kenčia. Ir aš nenoriu kentėti!
Giminės scenarijai. Juos pamatyti dar sunkiau, nes dažnai nežinome visų smulkmenų. Bet tai netrukdo scenarijams sėdėti mūsų pasąmonėje ir mums vadovauti. Jei šeimoje vyrai buvo nevykėliai, alkoholikai arba niekas jų nelaikė žmonėmis, tikimybė, kad palikuonys taip pat elgsis su vyrais, yra labai didelė. Čia reikia gilaus vidinio darbo, kol išmokstame priimti ir gerbti visus savo šeimos vyrus.
Karma. Jei galite apie giminės scenarijus paklausti savo močiutės ar mamos, tada su karma yra sunkiau. Jos mechanizmai nėra akivaizdūs, mes nieko nežinome apie savo praeities įsikūnijimus. Galbūt buvau vyras, kurio negerbė, ir šiame gyvenime su juo keičiuosi vietomis. O gal aš palikau savo vaikus praeitame gyvenime – ir šiame gyvenime aš pati augau be tėčio. Svarbu suprasti, kad karma egzistuoja. Pagal jos dėsnius atsiduriame vienokioje ar kitokioje padėtyje, kur veikia mūsų likimui reikalingi scenarijai. Bet tai ne nuosprendis, o išeities taškas. Taškas, nuo kurio pradedame laikyti savo egzaminą.
Tėvo vaidmens išstūmimas iš vaiko gyvenimo. Maždaug pusė vaikų – pagal statistiką – auga nepilnose šeimose. Dažniausiai nepilna šeima yra šeima, kurioje nėra tėvo. Kai tėvai skiriasi, 90 procentų atvejų vaikai lieka su mama, ypač jei patys negali priimti sprendimų. Tikima, kad mama jais geriau pasirūpins. Manoma, kad tėčiai nekvalifikuoti, mažiau myli vaikus, nenori su jais bendrauti. Bet ar taip yra visada? Šiuolaikinės moterys atvirai sako, kad tėvas nesvarbu, nereikalingas, kad geriau pasitelkti anoniminius donorus. Bet kas dėl to praranda daugiausiai? Vaikai. Tėvas yra toks pat svarbus kaip ir mama. Jis turi kitokį vaidmenį, kitas funkcijas. Jis neprivalo supti vaiko naktį ar keisti sauskelnių, kaip tai daro mama. Neprivalo būti toks pat kantrus. Ir neprivalo būti tobulas.
Šiuolaikinė kultūra. Čia galima ilgai kalbėti. Tik pažiūrėkite – berniukai nuo vaikystės laikomi pavojaus šaltiniais. Augant vis dažniau girdime, kad berniukai yra visuomenės problemos. Tai ir nusikaltimai, ir narkotikai, ir muštynės. Vyras turi būti mačo – arba jis ne vyras. Protingi ir ramūs vyrai nepaklausūs. Juos vadina kaip tik nori, bet ne vyrais.
Dėl viso šito ant vyrų krenta didžiulis provokacijų srautas. Nuogos merginos reklamoje, televizijoje, net gatvėje. Ir tikras vyras turi su tuo susitvarkyti. Privalo. Priešingu atveju nėra už ką jo gerbti.
Moterims daromos nuolaidos, jų dažnai gailimasi. Vyras, kuris neuždirbo pakankamai pinigų, yra nevykėlis. Vaikščioti pėsčiomis – ne vyriška. Daug atsakomybės, reikalavimų, minimumas dėkingumo ir pagarbos. Vyras neturi teisės į savo jausmus, jei kažkas ne taip – žmonės sakys, kad jis elgiasi „kaip mergaitė“. Moterys visais įmanomais būdais stengiasi išnaudoti vyrus, suvilioti, ištekėti, pasinaudoti, priversti juos ką nors daryti… Ar dėl to berniukai nenori tapti vyrais, bando visam laikui įstrigti paauglystėje? Taip, šiuolaikinis pasaulis toks, ką daryti – mes jo nepakeisime. Bet mes galime pradėti tai keisti – nuo savęs. Nuo savo šeimos. Mergina, mokanti gerbti vyrus ir tėtį, į savo gyvenimą pritraukia visai kitokius berniukus, su kuriais lengviau sukurti stiprią šeimą. Moteris, kuri gerbia savo vyrą, gali to išmokyti savo dukrą. Ir taip toliau.
Kaip išmokti gerbti vyrus?
Yra trys svarbūs etapai, be kurių neįmanoma išmokti gerbti vyrų.
1. Gerbti savo tėvą
Merginos dažnai ateina į įvairius mokymus, užsiėmimus su klausimu, ar to reikia. Ar įmanoma kaip nors apeiti šį etapą ir iš karto pradėti gerbti savo vyrą? Ir aš visada sakau, kad tai būtina. Ar joms tai patinka, ar ne. Ne visos yra pasirengę tokiam atsakymui. Kiekviena turi savo istoriją, savo „kodėl aš negaliu jo gerbti“. Kažkada ir aš tokią turėjau.
Pavyzdžiui:
Tėvo nebuvo (o aš maniau, kad nekaltas prasidėjimas buvo tik vieną kartą ….).
Tėvas dukra nesirūpino.
Tėvas mušė dukrą ir buvo su ja žiaurus.
Tėvas smurtavo prieš vaikus.
Tėvas netinkamai elgėsi su motina.
Tėvas ir mama išsiskyrė.
Tėvas yra alkoholikas, narkomanas ir degradavusi asmenybė.
Tėvas gyvenime nieko garo nenuveikė.
Kai kurios istorijos yra baisios ir beprotiškai sunkios. Bet aš visada atsakau tuo pačiu. Pagarba tėvui to verta. Gerbti nereiškia jo veiksmus laikyti gerais. Tai nereiškia „pateisinti“ ir „mestis jam ant kaklo“.
Gerbti reiškia leisti jam būti tokiam, koks yra. Pamatyti jo stipriąsias puses – kiekvienas jų turi, juk kartą tavo mama jį dėl kažko pamilo. Ir nesmerkti už klaidas. Nes ne mes sprendžiame, kas ir kaip turi būti nubaustas. Tam yra aukštesnis teisingumas ir ten viskas griežta.
Gerbti tėvą – tai nustoti vaidinti Dievą, kuris nusprendžia, kas dėl ko kaltas ir kaip turi sumokėti. Pagarba – kiekviename žmoguje matyti sielą. Visų sielos yra tyros, nors išoriškai padengtos mūsų klaidų suodžiais ir juodu batų tepalu, už ką vieną dieną teks atsakyti kiekvienam. Bet ne prieš mus.
Gerbti savo tėvą reiškia būti dėkingai, kad per jį atėjote į šį pasaulį. Pasakyti jam ačiū, kad esate. Sutikite, kad taip yra, kad jūs neturite ir neturėsite kito tėvo. Raskite ką nors gero, ką jums padovanojo jūsų tėvas (o kartais tai, kad jis jūsų neaugino, taip pat gali būti laikoma dovana ir būdu apsaugoti nuo ko nors blogo).
Ir to užtenka – štai kas – pagarba tėvui. Nors tai pasiekti labai sunku, žinau pagal save.
2. Gerbti save
Jei negerbi savęs, negali gerbti kitų. Kitiems galime duoti tik tai, ką jau turime viduje.
Pagarba sau – tai leidimas sau klysti, savęs priėmimas, dorybių įžvelgimas. Apskritai, tas pats sąrašas kaip ir pagarbos vyrams atveju. Ir, svarbiausia, nustokite galvoti apie savo netobulumus ir trūkumus.
Kodėl šis punktas yra antras pagal svarbą, o ne pirmas? Nes kol nepriimsi tėvo, tol nesugebėsi iki galo priimti savo gyvenimo – nepriimsi ir savęs. Juk jūs esate jo pratęsimas, norite to ar ne.
Patyrinėkime vieną psichologinį keturių suvokimo ir santykių kūrimo tipų modelį. Tik vienas iš jų bus sveikas.
Man ne viskas gerai, tau ne viskas gerai. Tai yra, aš pats esu nevisai žmogus, o tu taip pat nelabai geras. Kartu nesame ypač laimingi, bet lygiaverčiai. Degraduojame kartu. Žlungame taip pat kartu.
Man ne viskas gerai, tau viskas gerai. Čia aš esu vaikščiojantis siaubas, o mano vyras yra šventas žmogus. Ir kad ir ką jis bedarytų, jis visada bus baltas ir pūkuotas, o aš – juoda ir baisi. Tai puikus būdas manipuliuoti. Ir dar vienas dalykas – niekada nepasieksite laimės.
Man viskas gerai, tau ne viskas. Pasitaiko labai dažnai. Galimi du variantai. Pirmas, jei aš turiu tris aukštuosius, o jis neturi, ir aš uždirbu daug pinigų, bet jis nieko nedaro. Ir apskritai aš visa tokia dvasinga ir apsišvietusi, o jis gali tik gerti alų ir žiūrėti televizorių. Pasididžiavimo pozicija, kai esu geresnė už tave. Antrasis variantas yra subtilesnis. Jis yra tironas, visais įmanomais būdais tyčiojasi iš manęs, o aš esu auka. Nelaiminga, bet beveik šventa. Ir visi žino, kaip aš su juo kankinuosi, kad aš gera, o jis blogas. Tokia pozicija labai greitai griauna santykius.
Man viskas gerai, tau viskas gerai. Tai yra, aš gera ir tu geras. Abu kartais klystame, būname susinervinę, kartais skaudiname vienas kitą. Bet tuo pat metu žinau, kad esame lygūs. Ir mes abu geri.
Sveika tik ketvirta pozicija. Tik čia įmanoma pagarba. Pagarba sau, pagarba savo partneriui.
3. Gerbti visus vyrus
Ar galima gerbti vyrą, bet tuo pačiu niekinti kitus vyrus? Pažįstu moterų, kurios buvo tokioje iliuzijoje. Nekentę tėvo, buvusio vyro ir kitų „patinų“, kurį laiką jos gerbė savo sutuoktinį. Iki pirmo suklydimo. Ir tada jis tapdavo tokiu pat, kaip ir visi kiti.
Vyras – vyriškosios lyties atstovas. Ir vieno jo gerbti neįmanoma, už jo stovi visi pasaulio vyrai. Taip, ne visi jie daro gerus darbus. Tačiau atminkite, kad pagarba reiškia leisti žmonėms būti tokiais, kokie jie yra. Ir nevertinkite jų pagal jų veiksmus.
Kai pradėsite gerbti visus aplinkinius vyrus – ar tai būtų viršininkas, kolega, kaimynas, sargas – pastebėsite, kad jūsų pasaulis keičiasi. Jums pradeda pasitaikyti kitokie vyrai. Vyrai, kuriuos lengviau gerbti. O kiti vyrai keičia savo elgesį jūsų atžvilgiu. Tiesiog pabandykite.
Mes visi esame sielos. Ir mes visi iš pradžių esame tyri. Tačiau dėl savo veiksmų mes šį grynumą ir grožį sutepėme iš viršaus – kažkas suodžiais, kažkas juodu batų tepalu, kažkas degutu. Ir kiekvienas iš mūsų vieną dieną turėsime nusiplauti šį purvą nuo savo širdies. Vieni pradeda anksčiau, kiti vėliau. Kažkas šiame gyvenime, kažkas tik po kelių gyvenimų. Ne mes turime teisti vieni kitus. Mūsų užduotis yra nuplauti savo nešvarumus savo širdyje. Pavyzdžiui, išmokite gerbti kitus žmones. Visų pirma, vyrus.
Tiesą sakant, visi vyrai yra alkani pagarbos. Kiekvienam iš jų trūksta būtent šito.
Netikite? Paklauskite! Jie stengiasi tai pasiekti – kiekvienas savaip. Kažkas uždirba pinigus, kažkas pumpuoja raumenis, kažkas mojuoja kumščiais, gindamas savo garbę. Tačiau kai nebėra vilties atkurti šio svarbiausio dalyko, užklumpa depresija. O su juo – alus, televizorius, dykinėjimas ir kiti mums nemalonūs dalykai. Tinginys ir alkoholikas – tai žmogus, praradęs viltį, kad kas nors vėl galės jį gerbti ir mylėti.
Vyrams reikia mūsų pagarbos. Ir mums pačioms ne mažiau to reikia. Tada galėsime užauginti savo sūnus vyrais, o ne „žmonėmis“. Tada vyrų sparnai pradės skleistis, ir jie galės mus, moteris, apsaugoti.
Juk apsaugos esame ne mažiau alkanos nei vyrai pagarbos. Ir kol santykiuose neprasidės pagarba, globa ir apsauga juose neatsiras. Tiesiog nėra iš kur.
Moters branda pasireiškia, kuomet ji pirma pradeda šį procesą. Pradeda gerbti tuos, kurių „nėra už ką gerbti“. Ir padeda vyrams tapti geresniais. Ir pasaulis pasikeis kartu su jais. Palengva, po truputį…