Pasirodo, gana didelė dalis moterų nemėgsta savo marčios. Atviros konfrontacijos nėra, tačiau negalima teigti, kad pretenzijų taip pat visiškai nėra. Kaip jos vadina sūnaus žmoną už nugaros, kai ji to negirdi? Na, tarkime, tai gali skirtis. Gal ir gerai, kad kiekviena mama turi teisę nerodyti, kaip mobiliajame telefone įrašyta jos marti, nes kartais tiesa gali būti ne itin maloni.
Nėra nieko stebėtino. Psichologai jau seniai išaiškino galimo priešiškumo tarp anytos ir marčios „paslaptį“. Tai – eilinė kova dėl čempiono titulo, ir tiek. Kiekviena moteris savo mylimam vyrui nori būti pati svarbiausia. Kai kuriais atvejais varžovės aktyviai kovoja tarpusavyje, o kartais net tampa geriausiomis draugėmis. Deja, antrasis variantas pasitaiko ne taip dažnai, kaip norėtume.
Įsivaizduokite, mano marčiai net ne gėda, kad aš jai nepatinku! Ji man apie tai pasako tiesiai į akis, pasitaikius pirmai progai. Mano sūnus apie tai žino! Aš jau peržengiau šeštą dešimtmetį, tačiau kažkodėl turiu konkuruoti dėl sūnaus meilės su kita moterimi. Taip, galbūt turėti vieną vienintelį vaiką nebuvo pati geriausia mintis.
Alisa, mano marti, man visada atrodė per daug energinga ir nemokanti susikoncentruoti ties viena veikla. Net kai sūnus mus supažindino pirmą kartą, man buvo beprotiška žiūrėti į jos juodas, dideles akis. Nuolat bėgiojantis ir labai skvarbus žvilgsnis. Pasirodo, ne veltui reikia dažniau pasitikėti savo intuicija, bet aš tada tiesiog vijau į šalį nerimą keliančias mintis ir bandžiau susidraugauti su mergina, kurią išsirinko mano sūnus. Kas gali nutikti per pirmąjį susitikimą su mano sūnaus būsima žmona?
Visų pirma, ta jos arogancija. Dabar daugelis moterų žurnalų ir net straipsnių internete trimituoja, kad pirmoji toksiško vyro „raudona vėliavėlė“ – netinkamas elgesys su aptarnaujančiu personalu. Įsivaizduokite, būdama tokio amžiaus vis dar domiuosi tokiais dalykais. Taigi, tą kartą kavinėje Alisa su padavėju elgėsi atvirai nemandagiai. Ji pareikalavo pakeisti desertą, nes jai atrodė, kad jis kažkaip susiraukšlėjęs, buvo nemandagi ir apskritai elgėsi iššaukiančiai. Tuomet maniau, kad ji tiesiog nervinasi, tačiau aš klydau.
Antra, jūs man atleiskite už tokias smulkmenas, tačiau turiu pakalbėti ir apie jos išvaizdą. Turiu omeny gilią iškirptę ir mini sijoną. Ta jos apranga atrodė sportiška, bet ji buvo labai prigludusi prie kūno. Na, galbūt šiuolaikiniam jaunimui visa tai atrodo normalu, bet, mano manymu, tai yra dar vienas nepagarbos visiems aplinkiniams ženklas. Alisa buvo informuota apie mūsų susitikimą, taigi, jei ji būtų norėjusi, būtų galėjusi apsirengti ką nors padoresnio.
Kai po vestuvių jaunavedžiai pradėjo gyventi kartu, šiek tiek liūdėjau, nes pasiilgau savo vienintelio sūnaus. Mėnesį stengiausi nelįsti jiems į akis, bet vėliau karts nuo karto pradėjau skambinti savo sūnui. Tai – mano vaikas, aš esu jo mama, manau, kad čia tikrai nėra ką aiškinti. Paaiškėjo, kad Alisa nebuvo patenkinta, todėl laikui bėgant ji pradėjo reikšti pretenzijas mano sūnui. Kelis kartus netgi savo ausimis girdėjau, kaip ji liepė savo vyrui padėti ragelį. Ji stovėjo šalia jo, bet aš ją girdėjau, patikėkite manimi.
Nenorėjau kelti skandalo, todėl susitikusi su sūnumi paklausiau, kas ir kaip. Paaiškėjo, kad Alisa, mano marti, iš tiesų yra problemiškas žmogus, tačiau tai nėra 100% jos kaltė. Anksčiau ji tikriausiai buvo eilinė, normali mergina, bet tada ji susirado vaikiną, pastojo, tėvas nenorėjo prisiimti atsakomybės, ir ji pasidarė abortą. Po to jos psichika pradėjo po truputį prastėti ir Alisa turėjo kreiptis į ekspertus.
Suprantate, apie ką aš šneku, tiesa? Mano marti akivaizdžiai nėra sveikas žmogus, tačiau Miša bando mane įtikinti, kad viskas yra priešingai. Psichologai sako, kad ji tiesiog patiria stresą, ir viskas greitai praeis. Hmm, taip, bet aš asmeniškai turiu kitokią nuomonę.
Nemaloniausias dalykas nutiko vėliau. Po kelių dienų Alisa sužinojo apie mūsų pokalbį su sūnumi. Ji visiškai prarado savitvardą. Ji man paskambino ir pakeltu balsu pradėjo kaltinti, kad bandau ją atskirti nuo Mišos, kad aš esu tokia ir anokia, kad noriu ja atsikratyti, ir t.t. Vienintelis teigiamas momentas visame tame yra tai, kad ji tikrai myli Mišą, bet, bijau, tik savo nesveika meile.
O mano sūnus… Visiškai negali už mane pastovėti. Aš vis dar negaliu suprasti, kas negerai. Atrodo, kad jį tiesiog užkerėjo. Jis nėra grubus, bet nuolat bando mane tikinti, kad jis jau suaugęs vyras ir aš nesu jo šeimos dalis. Jis nuspręs, kada paskambinti, jis nuspręs, kada atvykti į svečius. Trumpai tariant, viską jis nuspręs pats, bet aš suprantu, kad iš tiesų viskam vadovauja mano marti.
Atrodo, kad jį užbūrė čigonė. Tiesą sakant, viskas atitinka: ji yra tamsiaodė, juodaplaukė. Kad ir kaip stengčiausi, netikiu visais šiais ženklais. Tikiu sveiku protu. Tiesa, turiu pasakyti ir tai, kad mano sūnus gyvena savo žmonos trijų kambarių bute. Erdviame, naujai suremontuotame. Žinoma, aš suprantu, kad nekilnojamasis turtas mūsų laikais yra labai svarbus išteklius. Bet ar tai tiek svarbu, kad jis išsižadėtų savo mamos?
Vis dar tikiuosi, kad tarp mūsų viskas kažkaip susitvarkys. Tiesiog reikia laiko ir kantrybės, bet kažkoks nemalonus balsas man vis tiek šnabžda, kad turėčiau nustoti kankintis dėl nesąmonių ir tiesiog susikoncentruoti į savo gyvenimą. Savo, kaip mamos, misiją įvykdžiau, ir tą padariau gana sėkmingai. Turiu sveiką vaiką, kuris užaugo ir išplaukė į platesnius vandenis. Tolimesni jo džiaugsmai ir problemos dabar yra tik jo rūpestis… Na, bet vis tiek mano širdis tikisi geriausio.