Pradžiai šiek tiek vulgaraus materializmo. Štai jums vyro nuomonė apie šeimą ir jos kūrimą. Straipsnis, subalansuotas skaityti vyrams, bet tinkamas ir moterims.
Asmeniškai žmoną išsirinkau pagal kvapą. „Na, tai kaip gi jūs tai padarėte?“ – paklausite. Aišku, nebėgiodavau paskui moteris išsipūtusiomis šnervėmis, to būtų per daug. Tiesiog vieną dieną buvau kartu su viena iš jų ir giliai įkvėpiau, iškvėpiau ir supratau, kad viskas – gyvenimas aiškus.
Tolesnė patirtis parodė, kad santykių kūrimas pagal kvapą nėra jau tokia bloga mintis. Gal šis būdas ir nėra nepriekaištingas, bet bent jau sumažina tragiškų klaidų tikimybę. Ypač jei laikotės elementarių atsargumo priemonių, kurių pagrindinė skamba tiesiog iššaukiančiai: į vedybinį gyvenimą niekada nereikėtų žiūrėti pernelyg rimtai. Ir neduok Dieve siekti šeimyninės laimės. Asmeniniuose santykiuose nėra destruktyvesnės jėgos nei nuolatinis noras juos padaryti tobulus.
Kol buvau jaunas ir neturėjau šeimos, tikėjau Tolstojumi, kuris sakė, kad visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o nelaimingos šeimos yra nelaimingos savaip. Nieko gero, beje, šios žinios nežadėjo. Paaiškėjo, kad vedybinis gyvenimas bet kuriuo atveju yra pragariška kančia. Jūsų laukia arba neįtikėtinai nuobodi, nuspėjama, banali gerovė, arba linksma iki beprotybės nelaimė. Ir jei tikrai renkatės iš šių dviejų blogybių, tada antroji atrodo, deja, patrauklesnė.
Bet paskui užaugau ir supratau, kad realiame gyvenime, kuris neturi atitikti didžiųjų rašytojų posakius, viskas yra visiškai kitaip. Nėra laimingų ir nelaimingų šeimų. Yra tik šeimos. Kuriame žmonės myli vienas kitą, toleruoja vienas kitą, skaudina vienas kitą iki ašarų, keikiasi iki sprogimo, šaukia: „Štai! Skyrybos!“, – prašo pasitrinti galvas, pavydi, o kartais net gadina verslo reikalus ar, priešingai, saugo vienas kitą nuo išorinių išpuolių, nuo rytojaus stengiasi kartu vadovautis sveiku gyvenimo būdu, kovoja dėl vietos vonioje ar nekenčia uošvių ir uošvių, kaltina visus iš eilės dėl blogos įtakos vaikams ir taip toliau…
Trumpai tariant, jie neša vienas kito naštas, ir taip vykdo Kristaus įstatymą. Nelaimingų šeimų nėra. Yra šeimų, kurios išyra. Ir dauguma iširusių santuokų (ar santykių), kurias mačiau savo gyvenime, neatlaikė laiko išbandymo dėl vienos paprastos ir labai bjaurios priežasties. Šių šeimų nariai stengėsi pasiekti tobulumą.
Rinko vienas kito „dvasinės giminystės“ požymius, visomis išgalėmis stengėsi rasti bendrą harmoniją, atkakliai padėjo vienas kitam taisyti trūkumus, kūrė savitą tarpusavio santykių sistemą pagal savo brangios asmenybės ypatybes, stengėsi suprasti vienas kitą, ir dėl to bandė gyventi visiško skaidrumo atmosferoje, jokių paslapčių, kai kurie net (tik ne tai!) — rašė bendrą dienoraštį.
Bet kokiu atveju šie vargšai žmonės kuria šeimos laimę. Nes šeima skirta laimei, ar ne? Šeima juk tam, kad visi joje gyventų dar geriau, gyventų dar smagiau nei iki santuokos. Šeimos tobulinimas yra geras būdas bent šiek tiek pagerinti jus supantį kvailą pasaulį. Šeimos projektas yra pagrindinis dalykas, kurį turite padaryti šiame gyvenime. O jei kuriame šeimą, tai tik idealią. Kad niekam nekiltų abejonių ją įvertinti žemiau nei dešimtuku.
Šios mintys yra galingiausios šeimos gyvenimo griovėjos. Nes kai tik vietoj pliuso po 10 klastingai šmėkšteli minusas – prasideda pragaras ir erzelis. Ir jei, neduok Dieve, vietoj 10, 9 yra 8 ar mažiau – tai jau visiškas nesusipratimas. Menkiausios problemos, kurių net nereikia taisyti, o tiesiog pamiršti – ir į galvą iškart ima lįsti labai bjaurios mintys. O gal mūsų santykiai – tik klaida? Gal aš net nesu su tuo žmogumi? Galbūt manęs dar laukia idealus partneris ir man reikia paskubėti kol nevėlu?
Kažkas kažkada nusprendė, kad be tarpusavio supratimo meilė nėra meilė, o laimė nėra laimė. O dabar tūkstančiai nesusituokusių vyrų ir moterų žurnalų puslapiuose pasakoja, kaip pasiekti šį prakeiktą supratimą. Dešimtys tūkstančių išsiskyrusių psichologų pataria, kaip derinti ir kurti santykius šeimoje. Kvailame civilizuotame pasaulyje požiūris į šeimą kasdien stiprėja kaip į kažką, ką reikia taisyti ir gydyti nuo pirmųjų dienų. Mums atkakliai primetamas idealaus vyro, idealios žmonos, idealaus vaiko ir net idealios uošvės etalonas – tada visą gyvenimą kenčiame, bet negalime to pasiekti.
Greičiausiai kita pastraipa rizikuoju išprovokuoti šimtus šeimyninių skandalų tarp skaitytojų, bet vis tiek… Palikite mane ramybėje – nenoriu nieko pagerinti savo neteisingame šeimos gyvenime! Ir nemokykite manęs abipusio supratimo! Nustokite lipti į sielą su savo harmonija! Geriau harmonizuokite savo augintinį šunį, o dar geriau – žiurkėną.
Viskas man tinka. Mano tėtis ir mama nuolat kovojo, abu seneliai „sugriovė vienas kitam visą gyvenimą“, o net proseneliai visiškai neturėjo nelaimės gyventi idealioje santuokoje. Aš kažkaip jau pripratau ir nematau jokio siaubo neharmoninguose santykiuose. Ir mano žmona šiuo klausimu man pritaria.
Mes norime kovoti ir susitaikyti. Nes keiktis ir taikstytis yra normalu. Drąsa sakyti, ką galvoji, ir pyktis iš tikrųjų yra pagrindinis intymumo ženklas. Svarbiausia, kad tarp žmonių liktų paralyžiuojantis meilės kvapas ir šis stebuklingas jausmas. Visa kita – ne kitų žmonių reikalas.