Kartą prieš dešimt metų su draugėmis vaikščiojome po Arbato gatvę. Jis grojo gitara, o aš pagyriau jo dainą. Mes pradėjome eiti kartu, jis mane palydėjo iki metro. Kartais susiskambindavome ir porą kartų kartu nuėjome į teatrą ir kiną. Po to jis turėjo mažai laiko, prasidėjo sesija. Manau, kad būtų užtekę laiko, jei tai būtų viso gyvenimo istorija. Bet tai buvo kita istorija, ir ji tiesiog baigėsi, taip atsitinka. Ir dabar „artimiausias žmogus“ atsirado po dešimties metų santuokos su kažkuo kitu!
Aš sunkiai jį prisiminiau. Žinoma! Per dešimt metų nė vienas iš mūsų nepajaunėjo. Jis pradėjo nuo mandagaus dialogo, klausinėdamas apie šeimą. Paaiškėjo, kad mūsų vaikai praktiškai tokio pat amžiaus. Iš pradžių net apsidžiaugiau. Smagu šnekučiuotis su senu pažįstamu, kai jaunystės šėlsmas praėjo. Tačiau nauja stipri draugystė nesusiklostė. „Dažnai apie tave prisimindavau ir galvodavau, kad tu man artimiausias žmogus. Juk tu visada mane supratai, ne taip, kaip žmona “, – pareiškė mano pašnekovas, akimirksniu prarasdamas visą savo žavesį.
Artimiausias. Rimtai? Tai yra, kol tavo žmona, draugė, gimdė jūsų bendrus vaikus, kol jūs kartu rinkotės vietas atostogoms, kol ji tave gydė, kai tavo kasa sustreikavo nuo riebaus maisto (taip nutinka su amžiumi), virė dietines sriubas… Tai tada aš buvau tavo įsivaizduojamas artimiausias žmogus? Nes mano talija buvo 60 centimetrų, kai aš buvau dvidešimties? Juk nėra kitos priežasties!
Kodėl manei, kad aš tave suprasiu, kai pykaisi su ta, kuriai pasiūlei būti kartu ir varge, ir džiaugsme? Kodėl paslaptis, kurias tau patikėjo labai artimas žmogus, tu pasiruošęs iškeisti į gražų praeities paveikslėlį, kuris jau seniai pasidengė dulkių sluoksniu? Įsivaizduok, aš taip pat ne visada rengiuosi taip, lyg eičiau į teatrą. Mes su vyru ginčijamės dėl būsto paskolos, ir dar kaip! Ne blogiau nei tu su savo žmona. Kartais tingime plauti indus dvi dienas. Būna, kad mėgstame skirtingus filmus ir knygas, net mūsų politinės pažiūros visiškai skiriasi. Bet tai jis pas mane įlipo pro gimdymo namų langą! Laikė plaukus, kad jie nesusiteptų, kai mane kankino toksikozė. Jis man išvirdavo arbatos, kai sirgau ir užsiėmė su mūsų vaikais, kad galėčiau parašyti istoriją, kuri niekada nebus paskelbta. Nežinau, ar jis tikėjo, kad esu puiki rašytoja. Mes buvome patys artimiausi žmonės, nes dažnai artumas, apie kurį svajojame, yra sprendimas. Tikras intymumas negyvena saldžioje praeities migloje.
Pirmųjų pasimatymų magija praeina visiems ir greitai. Nesu sutikusi porų, kurias po dvidešimties tvirtos santuokos metų „dusintų aistros banga“. Dantų šepetėlių kaimynystė vienus džiaugsmus dovanoja, o kitus atima. Tik reikia pasirinkti, kurie iš jų yra svarbesni. O jei vis tiek nori tikro intymumo, eik pas žmoną ir padėk jai pjaustyti daržoves, kol ji ruoš sultinį, ranka nusišluostydama prakaituotą kaktą. Paklausk savęs, ar žinai jos mėgstamiausią spalvą? Ar prisimeni jai patinkančių kvepalų pavadinimą, taip pat ar ji turi kvepalų? Kokias knygas ji skaito? Apie ką galvoja prieš miegą? Atrodo, kad apie tai kažkada šnekučiavotės per pasimatymą. Kaip dažnai dabar jai užduodi šiuos klausimus?
Manau, kad būtent intymumo ieškojimas kažkur už tikrosios buveinės ribų yra išdavystės pradžia. Neištikimybė tiesiogine prasme gali ir neįvykti. Tačiau kažkas svarbaus neabejotinai žlunga.
Taigi atsiprašau, senas drauge, kad tyliai tave užblokavau, neskelbdama karo. Tikiuosi, kad kur nors kitur tu neieškosi to, ką jau turi namuose. Tačiau į mano artimų žmonių tarpą man tikrai nereikia žmogaus, kuris iš tikrųjų nieko nežino apie artumą.