Amžius mūsų gyvenime nebevaidina jokio vaidmens. Šiais laikais jums gali pasisekti, ir jūs galite atrodyti daug geriau, nei rodo jūsų pase esantys skaičiai. Ir širdis visada trokšta meilės, net jei ji turi žaizdą iš ankstesnių santykių. Tačiau vis daugiau vienišų moterų po 50 metų renkasi neįpareigojančius santykius. Joms tiesiog nereikia vyro.
Daugelyje forumų galite rasti vyresnių nei 50 metų moterų nuomonių, kad santuoka vyresniame amžiuje nieko gero neduoda. Nors yra daug damų, kurios, pavyzdžiui, tik po 60 metų atranda tikrą šeimyninę laimę ir komfortą. Šiandien norime pasidalyti vienos moters, kuri teigia, kad vyresnei moteriai vyro nereikia, istorija.
Ar man reikia ištekėti?
„Man 56 metai. Jau buvau ištekėjusi: su vyru išsiskyrėme, o pati sėkmingai užauginau du vaikus. Po 3 metų santykių su bendraamžiu nusprendžiau vėl tapti žmona ir patirti šeimyninio gyvenimo laimę. Susituokėme prieš metus. Tikėjausi, kad kartu gražiai pasensime, linksminsimės, keliausime… Tačiau realybė pasirodė toli nuo svajonių.
Aš esu savarankiška ir savimi pasitikinti moteris, mano vyras taip pat. Tačiau net ir sulaukęs sąmoningo amžiaus, jis itin neapkrauna savęs namų ruošos darbais: išbarsto daiktus, nepadeda tvarkyti, o reikalauja, kad jį prižiūrėčiau ir gaminčiau sveikus patiekalus. Išsikrausčiau pas jį gyventi, o savo butą nuomoju, todėl jis jaučiasi namo šeimininku, o aš turiu prisitaikyti prie jo gyvenimo principų.
Bet jei visokios kasdienybės akimirkos privertė mane galvoti, kad vyrai su amžiumi tiesiog nesikeičia (arba man taip pasisekė), tai paskutinis lašas buvo mano vyro anūkų atėjimas. Ką, žinoma, mano vyras užkrovė ant manęs. Ir jūs patys suprantate, kas yra 5 metų drąsuolis berniukas ir 13 metų paauglė, kurių senelis susirado naują močiutę. Man savaitė tokio šeimos susibūrimo buvo tikrai sunkus darbas.
Apskritai dabar galvoju apie skyrybas. Juk gyvenime niekas labai nepasikeitė, tik daugiau kasdienybės, rūpesčių ir nuoskaudų. Pasimatymai ir šilti vakariniai pokalbiai telefonu man patiko daug labiau.
Mūsų nuomone, visi santykiai yra labai skirtingi. Kažkas negali gyventi kartu būdamas 25 metų, bet būnant 40 metų tai būtų visiška idilė, o kažkam atvirkščiai. Svarbiausia būti psichologiškai pasiruošusiems santykiams šeimoje, mokėti eiti į kompromisus ir tikrai norėti dalintis viena gyvenamąja erdve ir palaikyti vienas kitą. Taip pat visada reikia kalbėtis, kalbėti apie savo svajones ir nepasitenkinimą, kad nesikauptų pasipiktinimas. Tačiau tokia situacija su buities rūpesčiais – ne man.“
Vyrauja nuomonė, kad kuo vyresnė moteris, tuo jai sunkiau susirasti vyrą. Bet ar jai jo išvis reikia? Ką manote jūs?