Dvasinės brandos atsiradimas yra vidinio klestėjimo proceso pradžia. Tai kelionės link savo potencialo išlaisvinimo pradžia. O kad tą potencialą išlaisvintumėte, turite suvokti, jog reikia ne tik įleisti šaknis, bet ir išlaikyti gebėjimą šokti vėjyje.
Šiais laikais įsitvirtino gana dviprasmiškas brandos supratimas. Paprastai žmonės tai apibrėžia kaip per gyvenimo metus sukauptą patirtį. Tačiau tai netiesa. Tiesa ta, kad branda neturi nieko bendra su patirtimi gauta iš išorinio pasaulio, o formuojasi mūsų vidinio pasaulio suvokimo pagrindu.
Taip, savo gyvenimo kelyje galite susidurti su daugybe sunkumų ir problemų, tačiau jei gyvenate dabartimi, suvokiate, kas vyksta, ir randate būdų, kaip tai panaudoti savo tobulėjimui ir augimui, tada visa jūsų patirtis galiausiai susieina į pasąmonės ir emocines reakcijas, o ne į brandos siekimą.
Nepaisant nesugebėjimo kontroliuoti senėjimo proceso, mes vis dar atliekame didžiulį vaidmenį mūsų gebėjime subręsti. Dvasinė branda susiformuoja žmogui įgyvendinant sąmoningus ketinimus. Ji vystosi, kai tampame sąmoningesni. Tai ne tik protingumas, nes žinios yra praeities baimių, minčių modelių, prisiminimų, reakcijų ir iliuzinių sampratų apie pačius save produktas.
Tikroji branda – tai laisvė sąmoningai reaguoti ir būti atsakingiems už tai, kokios bus mūsų mintys, emocijos ir veiksmai, bei kaip jie paveiks mus, aplinkinius ir pasaulį.
Dvasinės brandos formavimasis turi įtakos daugeliui mūsų gyvenimo aspektų ir sričių.
1. Apie drąsą.
Branda reiškia vidinę laisvę, o laisvė yra drąsos mąstyti ir elgtis kitaip vedinys. Visuomenėje, kurioje apie žmogaus „brandumą“ sprendžiama pagal darbą, sutuoktinį, namus, vaikus ir materialų turtą, reikia didžiulės drąsos būti tikrai subrendusiam, klausytis savo širdies ir atkurti ryšį su savo vidiniu „aš“.
2. Apie sąžiningumą.
Daugelis žmonių nenori pripažinti, kas jie yra, slepiasi už įsitikinimų, etikečių ir vaidmenų, kuriuos atlieka. Tačiau brandus žmogus, kuris trokšta suvokti save, anksčiau ar vėliau supranta, kad nuolat save apgaudinėja.
Aiškūs dvasinio nebrandumo pavyzdžiai yra tamsiosios žmogaus prigimties pusės vengimas, tikėjimas, kad peržengėme savo „tamsiąją pusę“ ir susisiejome su „geresne savęs versija“ (tarsi ši tamsioji pusė nebūtų mūsų asmenybės dalis), ir įprotis sumaišyti baisius balsus, kuriuos iššaukia vidinės praeities žaizdos, su savo intuicijos balsu.
3. Apie meilę.
Meilės supratimas dažnai susieina į tai, kad meilė yra būtina norint gauti meilę mainais. Tačiau vargu ar tai galima pavadinti brandžia meile, kai sakai savo partneriui: „Noriu, kad mane mylėtum – tada galėsiu ir tave mylėti“. Būti subrendusiam reiškia, kad tu myli kažką be jokių sąlygų, net jei ši meilė yra nelaiminga, nes jūsų meilės pačiam sau tikrai užtenka.
Dvasiškai subrendęs žmogus myli, nes įsimylėjimas praplečia savęs suvokimo ribas ir prisideda prie jo ryšio su aukštesne jėga atkūrimo. Jam patinka ne tik pasirūpinti, kad šis jausmas būtų abipusis. Ir jei jūsų partneris yra pakankamai subrendęs, kad galėtų jus mylėti, tada ši meilė dar labiau sustiprės.
Savo kelyje dažnai sutiksite žmonių, kurie meilę laiko aukščiausia įmanoma dvasingumo forma, kuo ji iš tikrųjų ir yra. Tačiau norint pajusti šią meilę, pirmiausia reikia rasti asmeninę laisvę ir prisiimti atsakomybę. Kartu tai apibrėžia besąlyginės meilės esmę.
4. Apie atjautą.
Daugelis religijų mus moko daryti „gėrį“ iš pareigos jausmo, gailesčio ir užuojautos (paskutiniai du punktai reiškia gailestį kitiems žmonėms dėl jų antrarūšio statuso, palyginti su jūsiškiu), o ne empatija, kai galite jausti ir suprasti kitų žmonių skausmą kaip sau lygų. Tačiau daugelis iš mūsų yra užjaučiantys, remdamiesi tam tikra paskata arba pažadu gauti „atlygį“. Ši situacija yra destruktyvi ir yra puikus žmogaus nebrandumo pavyzdys.
Dvasiškai brandaus žmogaus elgesį formuoja nepavaldus poreikis „daryti gera“, lydimas visokių pasąmoninių pasitenkinimo savimi, galios, prestižo ir kontrolės poreikių. Bet kokio brandaus ir gero poelgio motyvacija turėtų būti pagrįsta vidine ramybe ir laisve.
5. Apie atleidimą.
Įprotis įsižeisti sukelia priklausomybę. Tikėjimas, kad apsisaugome nuo tolesnių kančių, suteikia klaidingą galios ir moralinio pranašumo jausmą. Tai mus apgauna, kad jaustumėmės svarbūs. Galų gale sakome: „Aš negaliu jums atleisti. Jūsų poelgis yra nepateisinamas!” Taip mes randame laimę savo kančiose ir savęs gailestyje.
Ir atvirkščiai, nuoširdus atleidimas apima gebėjimą būti atsakingais už save ir nuspręsti nebepateisinti savo neapykantos ir pykčio jausmų, arba jų visiškai atsisakyti. Mes visi esame pakankamai sąmoningi žmonės, kad suprastume, kokie niokojantys yra šie jausmai mums ir mūsų gyvenimo kokybei.
6. Apie priėmimą.
Dvasinė branda apima priėmimą to fakto, ką galite pakeisti ir ko negalite. Žmogus, gyvenantis nuolatinėje akistatoje su pasauliu, yra savo vidinių reakcijų vergas.
Nuolat susiduriu su supratimo stoka iš žmonių, kurie manęs klausia, kaip aš galiu taip ramiai suvokti, kas vyksta pasaulyje, visą tą neteisybę, chaosą ir nelygybę, kuri panardina juos į depresiją ir verčia jausti, kad jų jautri prigimtis nepriklauso šiam pasauliui.
Šis punktas yra glaudžiai susijęs su anksčiau minėtu atleidimu. Nesutinku su pasaulyje viešpataujančia neteisybe, bet jai nesipriešinu. Esu pakankamai sąmoningas žmogus, kad suprasčiau, jog pokyčiai niekada nepraėjo ir neateina iš išorės. Viskas priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų vidinių sprendimų. Kad galėčiau padėti ugdyti kolektyvinę brandą, pirmiausia turiu išmokti priimti ir pripažinti visą chaosą, kuriame gyvename, jam nesipriešindamas, nesislėpdamas už savo teisuolio idealų, nesmerkdamas jo ir kitų žmonių, kad neversčiau jų gintis ir, kad jie netaptų nejautrūs mano siunčiamiems pranešimams.
Negalima atsikratyti bendros pasaulio suirutės, jei į tai žiūrime iš savo vidinio chaoso taško. Priimti save ir kitus žmones – tai lyg išmokti eiti su srove netampant dar vienu nepajudinamu akmeniu upės dugne.