Vidutinio amžiaus krizė: žmogus, ieškantis prasmės

„Krizė yra transformacijos galimybė, o augimas ir išgijimas įmanomas tik tada, kai tai kas sena, naudota yra atskiriama, „paliekama“ ir tai „miršta“. Uršulė Wirtz „Jei žmogus pradeda nuo taško, kur žinios nepadeda, jis eina prasmės link“. Merabas Mamardašvilis.

Gyvenimo viduryje atėjo rytas, kai supratau, kad daugiau TAIP GYVENTI NEGALIU.

Būti nepajudinamu – atsibodo, supratau, kad sugebėjimas nekeisti principų, sutuoktinio, pašaukimo ir kitų aplinkinių lūkesčių yra ne mano privalumas, o prievarta. Ir aš esu vienintelis, kuris verčia save tai daryti. Kažkas, kas buvo užgyventa sunkiu darbu, nuvertėjo iki cento. O kas dabar brangu, aš pats dar nežinau. Nežinojimas gąsdina, bet aš pripratau būti raštingas ir kompetentingas – toks buvo mano veidas – šiuolaikinio sėkmingo žmogaus veidas. Dabar jis iškreiptas siaubo grimasos dėl nežinojimo, kas vyksta.

Ir aš pradėjau STENGTIS. Labai stengtis NEPASTEBĖTI, NEMASTYTI, PRIEŠINTIS POKYČIAMS, tikintis, kad viskas bus taip, kaip buvo. Orus ir kilnus, ir niekas nepastebės, ir aš pats pamiršiu.

Einu į darbą, bučiuoju žmoną, vedžioju šunį, geriu alų su draugais… O gal į sporto salę, o gal perskaityti protingų knygų? Arba galbūt….?

Bet VĖL ATEINA PIKTDŽIUGIŠKAS RYTAS… Ir vėl… Ir vėl…

VIDURIO AMŽIAUS KRIZĖ – tai pragaras, kurį tenka išgyventi daugumai žmonių, nepaisant lyties, materialinės padėties ir religijos.

Pagrindiniai požymiai:

— psichologinis ir fizinis nuovargis;

— depresija;

— vidinės tuštumos jausmas;

— gyvenimo prasmės praradimas;

— bet kokių norų nebuvimas;

— visiškos vienatvės jausmas;

— psichosomatinių ligų paūmėjimas.

„… Aš visiškai neturiu noro pabusti, neturiu noro eiti į darbą, neturiu noro toliau gyventi. Bręsta vidinė revoliucija – jau nebegaliu gyventi taip kaip anksčiau, bet dar neišmokau to padaryti naujai. Tai kovos laikotarpis tarp „gyvenimo pagal įpratimą“ – stabiliai –suprantamai – prieinamai ir „gyvenimo pagal širdies šauksmą“ – chaotiškai – nesuprantamai – nežinomai.

Tai tuštumo laikotarpis. Visų buvusių reikšmingų stabų kritimo nuo pjedestalų, kažkieno primestų principų, kažkieno pasiūlytų TEISINGO gyvenimo taisyklių laikotarpis. Bijau, kad praradau viską, ką turėjau. Praradau savo pasaulį – suprantamą ir prieinamą. Aš nesuprantu, kas vyksta, ir kaip aš į tai įklimpau.

Likau vienas su savimi. Vidinės vienatvės laikotarpis – tai bejėgiškumo, baimės, silpnumo laikotarpis. Ir jei išoriškai man nors ir sunkiai pavyksta išlaikyti šiuolaikinio sėkmingo žmogaus veidą, tačiau kūnas yra, kenčia nuo skausmo ir ligų … “

„Vaistas nuo baimės prarasti visą pasaulį yra nustoti į jį kabintis. Būdas atsikratyti vienatvės – kristi į jos glėbį. Čia, kaip ir homeopatijoje, sužalojimas gydomas išgėrus tam tikrą nuodų dozę“. Jamesas Hollisas

VIDURIO AMŽIAUS KRIZĖ – tai visų savo vertybių ir pamatų, ant kurių jos stovi, persvarstymo laikotarpis. Savo individualios gyvenimo prasmės ieškojimo ir priėmimo laikotarpis.

„Vertybės yra egzistencinės laisvės ir gebėjimo rinktis išraiška, jos veda ir orientuoja mus priimant konkretų sprendimą… Žmogaus vystymąsi lydi nuolatinis pasirinkimo, sprendimų priėmimo procesas, taigi ir nuolatinė orientacija į vertybes. Tuo pačiu mes atmetame senas vertybes ir kartu kuriame naujas. Abu procesai dialektiškai keičiasi ir yra neatsiejami vienas nuo kito“. Uršulė Wirtz

Philipas Lershas išskiria tris pagrindinių žmogaus vertybių kategorijas:

Gyvenimo vertybės – polinkiai, troškimai, malonumai, noras veikti, potyrių troškimas.
Savivertės vertybės – savęs išsaugojimo troškimas, valdžios noras, noras būti pripažintam ir ambicijos.
Prasmės vertybės – aistra tam, kas įprasmina išgyvenimus ir veiksmus, pasirengimas bendrauti su kitais, erotinė meilė, potraukis kūrybai, pomėgiai, idealai ir absoliuto ieškojimas, taip pat prasmingas noras atsiduoti, tarnauti aplinkiniam pasauliui.
Esant tokiam vertybių skirstymui, lengviau suprasti akcentus, kuriuos žmogus deda įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Jaunimas gyvenimo prasmę ir kokybę suvokia kitaip nei vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės.

Jaunystėje žmogus perima vertybes iš savo tėvų, jas neginčijamai ir nekritiškai pasisavina iš visuomenės, kurioje gyvena, stengdamasis būti į kažką panašus ir kažkam reikalingas. Materialinis turtas, išvaizda, prestižas ir gebėjimas padaryti įspūdį – tai pamatai, ant kurių statomos šiuolaikinio jauno žmogaus vertybės – pavyzdžiui, karjera, šeima, pinigai.

Gyvenimo viduryje žmogui atsiranda poreikis suprasti savo egzistencijos prasmę ir ją pagrįsti savomis, o ne primestomis vertybėmis. Būtent gyvenimo viduryje,  „0“ taške, žmogus susiduria su būties baigtinumo neišvengiamumu, noru palikti pėdsaką ir prisiminimą, norą daryti ir kurti ne dėl kažko, o vardan ko nors.

Būtent noras žinoti, kad gyvenimas nepraleidžiamas veltui, verčia įžengti į pragarą, vadinamą vidutinio amžiaus krize, ir išeiti iš jo atsinaujinusiam. Nors pačios vertybės stebėtinai gali išlikti tos pačios – pavyzdžiui, šeima, karjera, pinigai – jų priežastys vis tiek bus skirtingos. Norėdami išgyventi šį sunkų savo gyvenimo krizinį laikotarpį, galite kreiptis pagalbos į psichoterapeutus arba savarankiškai ieškoti tolesnio egzistavimo pagrindo. Tokiu atveju rekomenduoju paimti popieriaus lapą ir užsirašyti šiuos klausimus (pagal Heylne):

Kokios vertybės buvo palaikomos mano šeimoje, kuo gyveno mano protėviai?
Ką aš nuvertinau ir išmečiau?
Kokius vertybių sistemos pokyčius patyriau įvairiais savo gyvenimo etapais?
Kokiomis vertybėmis remiuosi dabar?
Kokius vertybinius konfliktus tenka spręsti darbe, namuose, su partneriu?
Kiek mano socialinė kilmė, kultūra ir šalis, kurioje užaugau, turėjo įtakos mano vertybių suvokimui?
Stengdamasis pažvelgti į vidų ir giliai į save, prisiliesdamas prie savo jausmų ir troškimų, savo širdies šauksmo, vidutinio amžiaus krizės ištiktas žmogus turi galimybę pamatyti jį supantį pasaulį kitaip nei anksčiau.

„Tik širdimi žmogus gerai mato. Pagrindinis dalykas yra nematomas akimis“. Antoine’as de Saint-Exupery

Tęsdami savęs pažinimą, galite išbandyti pratimą Nr. 1:

„Nubrėžkite atkarpą, kur kairysis taškas bus jūsų gimimas – jūsų gyvenimo pradžia, dešinysis pabaigos taškas – jūsų gyvenimo pabaiga. Šiame segmente pažymėkite tašką, kuris parodys, kur jaučiate esantis  šiuo gyvenimo laikotarpiu. Pagalvokite, kiek daug gyvenote anksčiau ir kiek jums intuityviai atrodo, kad dar turite gyventi. Kokia spalva dažysite kairįjį segmentą? Kokia – dešinįjį? Sugalvokite pavadinimą kiekvienam atkarpos taškui – kairėje, viduryje ir dešinėje. Apibūdinkite gautus du segmentus būdvardžiais, nusakančiais praeities ir būsimo jūsų gyvenimo laikotarpius. Koks jūsų požiūris į praeitį ir ko tikitės ateityje?

Tada sutelkite dėmesį į vidurinį tašką. Tai jūsų „0“ taškas. Vieta, kurioje dabar stovite.

Atsakykite sau į klausimus:

Kurioje srityje man dabar sekasi? Kokie gyvenimo aspektai, kokia veikla, koks santykis su mane supančiu pasauliu man kaip asmenybei labiausiai tinka? Kaip skamba mano gyvenimo melodija? Kokios dainos motyvą galėčiau ramiai padainuoti, kad vakare galėčiau ramiai miegoti, o ryte džiaugtis nauja diena?

Koks man būtų tinkamiausias gyvenimo būdas, kad jausčiausi pakylėtas?

Kaip gyvenčiau, jei galėčiau sukurti pasaulį tokį, kokio noriu?

2 pratimas: „Įsivaizduokite, kad sutikote fėją, kuri pasakė, kad po šešių mėnesių jūsų vidinis gyvenimas ir jus supantis pasaulis bus toks, kokio norite. Galite pakeisti bet ką: savo jausmus, gyvenimo aplinkybes ir pan. Padarykite tai dabar, per ateinančias dešimt minučių“.

3 pratimas: „Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas yra romanas ir jūs esate jo autorius. Dabar išleistas antrasis jo leidimas ir jūs vis dar galite peržiūrėti šią knygą. Kokius pakeitimus padarytumėte, ką paliktumėte taip, kaip yra dabar?

Tęskite atsakinėti į klausimus:

Kas galėtų į jūsų gyvenimą įnešti džiaugsmo, įkvėpimo ir prasmės?

Kokie turėtų būti jūsų jausmai, veiksmai ir santykiai su kitais, kad jaustumėte, jog gyvenimas yra kupinas prasmės?

Kokia jūsų svajonė neišsipildė? Kur ir kada supratote, kad ji neįgyvendinama?

Kas iki šių dienų jums trukdė gyventi prasmingą gyvenimą?

Ko jums reikia, kad jį užbaigtum nesigailėdamas, jog jis baigiasi?

Jei jūsų gyvenimas būtų eksperimentas, leidžiantis ko nors išmokti, kokią pamoką turėtumėte išmokti?

Kokį vaidmenį savo gyvenime jūs atlikote dar prieš šį laikotarpį? Kokias kaukes teko nešioti?

Kuriuo gyvenimo momentu buvote savimi? Kas jums padėjo šiuo atveju?

4 pratimas: „Įsivaizduokite save po 10 metų. Apibūdinkite save, kokiu žmogumi tapote, kaip jaučiate savo kūną tokiame amžiuje, vidinę būseną. Ar gailitės praėjusių 10 metų, ar, priešingai, didžiuojatės, kad nugyvenote juos taip turiningai? Ką galėtumėte pasakyti savo dabartiniam „aš“ iš ateities perspektyvos, galite duoti sau patarimų ar rekomendacijų, atsakyti į visus jums rūpimus klausimus“.

Mes patys daug žinome apie save ir savo tikruosius norus, tačiau bijome tai sau pripažinti, NES ŠIUO PRISIPAŽINIMU UŽSIKRAUNAME ATSAKOMYBĘ UŽ SAVO GYVENIMĄ ANT SAVO PEČIŲ.

Vidutinio amžiaus krizė iškelia žmogų prieš pasirinkimą – priimti iššūkį ir tapti savo gyvenimo Autoriumi, ant savo pečių nešančiu atsakomybes už viską, kas jame vyksta, naštą, arba atmesti jį ir ateityje pasikliauti kažkieno patarimais ir pasiūlymais, gyventi pagal kažkieno nusistovėjusias „TEISINGO“ gyvenimo taisykles, jaustis nepatenkintu ir įžeistu dėl to, kad kiti jūsų nesupranta, nuolat tikėtis, kad kas nors kada nors sukurs jums komfortą ir absoliučią laimę.

Vidutinio amžiaus krizės trukmė tiesiogiai priklauso nuo pasirinkimo, kuris bet kuriuo atveju bus priimtas savarankiškai.

„… Vis dar bandžiau suvaldyti situaciją – logiškai suprasti ir padaryti teisingas išvadas. Vis tiek tikėjausi, kad išsisuksiu. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu pajutau, kad turiu sielą. Išgirdau, kad ji kažko prašo. Iš pradžių tyliai, o paskui vis garsiau ir garsiau…

Pasipriešinti visiškai nebeliko jėgų, o vieną dieną kažkas prasiveržė, viskas sugriuvo, mane tarsi apsuko 180 laipsnių kampu ir nunešė.

Nusinešė emocijų, jausmų, atradimų srautas.

Nunešė ieškoti to, kodėl aš čia taip gyvenu, kodėl ir koks aš čia turėčiau gyventi toliau. Bejėgiškumas ir silpnumas nebekelia pasibjaurėjimo, o yra prisotintas susitaikymu, o baimė atveria manyje gebėjimą rizikuoti ir bandyti savarankiškai kurti būsimą gyvenimą iš naujo.

Dabar suprantu, kad kyla daug klausimų, į kuriuos pats noriu rasti atsakymus sau, kad galėčiau parašyti savo gyvenimo enciklopediją, tapti savo gyvenimo Autoriumi.

Keista, kad pamažu priprasdamas prie šios tėkmės suprantu, kad ir prie kurio kranto mane nuneštų, į kurį kelią gyvenimas mane įstumtų – tai bus MANO krantas, MANO kelias, nes GYVENIMO PRASMĘ randu būtent šiame SAVO TIESOS IEŠKOJIMO upelyje… »