Vyras ir moteris susituokia arba tiesiog pradeda gyventi po vienu stogu. Pagaliau galime viską daryti kartu – pabusti, ruoštis į darbą, gaminti vakarienę, vedžioti šunį, skaityti, būti aktyviems ar laisvą dieną gulėti lovoje. Tačiau iš tikrųjų paaiškėja, kad tai negali tęstis ilgai.
Kartkartėmis norisi vienam išgerti arbatos, atlikti namų ruošos darbus ar tiesiog stebėti lietų, šalia nedalyvaujant antrajai pusei.
Kai kuriuos gąsdina toks naujas potyris: ar tikrai meilė dingo, ar tikrai gyvenimas pradeda žudyti jausmus, ar santuoka tikrai klaida?
Savo visada arčiau
Iš tikrųjų meilė nėra visiškas žmogaus asmenybės ištirpimas kitame asmenyje prarandant savo individualumą. Ir tik sveiki jausmai tarp sutuoktinių reiškia, kad kiekvienas šeimos narys turi savo laiką ir vietą sau.
Viskas gerai, jei norite pabūti kiekvienas su savimi, išsiskirstyti po skirtingus kambario kampelius ar net užsidaryti virtuvėje ar miegamajame ir skaityti ar žaisti mėgstamą kompiuterinį žaidimą. Ir su draugais kartais norisi pabūti be sutuoktinio palydos, ir į parką nueiti, ir prie jūros nuvažiuoti.
Tokie norai rodo, kad prieš jus – visavertė asmenybė, o ne priedėlis prie sutuoktinio.
Kodėl taip yra? Gamta.
Bet kuris gyvūnas turi savo asmeninę erdvę, kuri yra neprieinama kitiems. Už kėsinimąsi į šią erdvę baudžiama.
Ji pažymėta ir kiti nerizikuoja pažeisti šį draudimą. Šiuo atžvilgiu žmogus taip pat daugeliu atžvilgių panašus į mūsų mažesniuosius brolius.
Intymi vieta (iki 15 cm) turi išlikti maksimaliai neliečiama.
Jos pažeidimas sukelia žmogaus susierzinimą ir agresiją. Tačiau be šio individualaus lauko yra ir asmeninė psichinė bei fizinė erdvė.
Komforto jausmas labai priklauso nuo to, kaip abi zonos yra apsaugotos nuo neteisėto įsiskverbimo. Taigi, kartkartėmis noras pabūti vienam su savimi, daryti ką nors vienam yra visiškai natūralu.
Ir tai taip pat yra mano
Taip pat yra nemažai vietų ar įpročių, kuriuos žmogus laiko savo asmeninės erdvės dalimi. Kažkam patinka sėdėti dešiniajame sofos kampe arba ant kairiojo fotelio, ant naktinio staliuko kampo pasidėti puodelį ar ant palangės pasidėti sąsiuvinį.
Tokie erdviniai „ženklai“ – tai pasąmoningas stabilumo troškimas, reiškiantis saugumą, vidinę pusiausvyrą.
Psichologai jau seniai pastebėjo, kad šiuolaikinis žmogus yra labiau pavaldus šiems „ženklams“. Anksčiau žmonės gyveno stabilesnėje, informacijos ir žmonių neperpildytoje aplinkoje.
Dabar kasdienės kelionės perpildytu transportu, informacijos srautai ir gyvenimo būdo kintamumas verčia žmogų „kabintis“ prie įpročių ir vietų, kad stabilumo ir ramybės jausmas nesutrikdytų psichinės pusiausvyros.
Šios pusiausvyros pažeidimas yra aliarmas psichikai.
Kaip žmogus reaguoja į nerimą?
Daugeliu atvejų agresyviai ginasi. Ir jokie jausmai, tradicijos ar logikos argumentai čia neveikia. Tai instinkto prerogatyva, kuri, kad ir kaip su juo kovotum, yra stipresnė. Tad nenustebkite, kad mylimasis ar mylimoji kone su įniršiu gina savo fotelį ar vietą prie virtuvės stalo.
Tai tik noras išsaugoti asmeninę erdvę. Nereikėtų su tuo kovoti ar „netyčia“ pasinaudoti mylimo žmogaus mėgstama lėkšte ar rašikliu. Jis tai supras kaip iššūkį ir kovos už savo ribas.
Sutikite, kad ne viskas, ką turite, yra bendra, nors esate patys artimiausi žmonės pasaulyje. Jūs esate antroji pusė ir tai reiškia, kad būtent jūs labiausiai gerbiate ir vertinate žmoguje jo asmenybę ir nepriklausomybės pasireiškimą, o tai suteikia jums galimybę būti laimingiems kartu.
Mūsiškius muša
Kitas dalykas, jei jie kėsinasi į jūsų vietą, jie bando jus atpratinti palikinėti šukas knygų lentynoje ar perdėlioja daiktus spintelėje.
Kiekvienas sutuoktinis turi tam tikrų įpročių, kurie taip pat yra neatsiejami nuo to žmogaus komforto ir gerovės. Žinoma, santuokoje jūs turite šiek tiek pakoreguoti daugelį asmeninių pageidavimų, ieškoti kompromisinio sprendimo.
Tačiau visiškai atsisakyti savęs ar reikalauti, kad kas nors paaukotų save dėl kito patogumo nėra gerai.
Galiausiai pažymime, kad jei sutuoktiniai turi pakankamai asmeninės erdvės ir laiko sau, tada atmosfera šeimoje yra ramesnė ir džiaugsmingesnė.
Po kiekvieno „nirimo į vienatvę“ bendražygiai jaučiasi atsinaujinę. Jų santykiai įgauna gaivumo, nes maudydamiesi vonioje ar važiuodami dviračiu jie sugebėjo pasiilgti. Kiekvienas gerbia kito laiką ir norus, nes jį taip pat priima ir nesikėsina į jo laisvę.