Lengviausias būdas likti be savo Angelo, ir apskritai be angelų ir be Kūrėjo – daryti nesąžiningus veiksmus. Sąžinę galima nužudyti. Tai nėra sunku. Jums tereikia sistemingai daryti begėdiškus veiksmus. Jei trypsite savo sąžinę, ji pražus. Ir daugiau jums  nebetrukdys.

Tačiau sąžinė yra ryšys su Angelu. Kuris, savo ruožtu, yra susijęs su Kūrėju. Jei sąžinę nužudyti, sunaikinti girtuokliavimu, niekšybėmis, piktumu ir negarbingais poelgiais, tai tarsi sulaužyti telefoną. Arba kompiuterį, per kurį kuriamas ryšys.

Tai ne Angelas palieka žmogų. Tai žmogus metodiškai ir sistemingai laužo ryšio sistemą. Ir toks žmogus nebegaus jokios paramos iš viršaus, jokių įspėjimų, jokios pagalbos. Nieko negaus. Ir jis pateks į pragarą, nes nėra kas jį nukreiptų teisingu keliu. Sistema sugedusi. Jis pats ją sunaikino.

Žemiškame gyvenime jis gali jaustis gana patogiai ir neblogai. Net gerai. Juk jis turi didžiulį pranašumą, sąžinė jo neriboja.

Bet Angelas jau nebegali padėti. Angelai su šiuo personažu daugiau nebesusiję. O laikina sėkmė, gerovė, pinigai – visa tai įmanoma. Tačiau kelio pabaiga yra iš anksto nulemta. Kelias veda žemyn, niekas neišties rankos ir nepadės. Turite pasikliauti tik savimi. Ir beprasmiška kreiptis į Angelą. Tas pats, kaip kalbėti su žaisliniu telefonu…

Taigi, sąžinė yra našta. Tai netgi sunki racija, o ne telefonas. Kartais nudeginanti tarsi elektros srovė. Jei ką nors darome ne taip. Tačiau per šią raciją gauname patarimų, palaikymo ir pagalbos. Todėl ją reikia saugoti. Ir priimti signalus, net jei jie nėra labai malonūs…