Karti tiesa ta, kad mes visi vienu ar kitu metu turėjome išgyventi skausmą, kai paleidome nelaimingą meilę, atsisakėme nesėkmingų santykių ir prisivertėme pamiršti žmones, kurie buvo visas mūsų pasaulis.
Mes visi kariavome su savimi. Ir visi suprantame, koks nemalonus jausmas apima, kada mums nesuteikiama galimybė sudėti visų taškų ant „i“.
Tai velniškai sunku, aš žinau.
Nes aš esu ta, kuri nesugeba nuslėpti savo jausmų. Ta, kuri nebijo mylėti ir demonstruoja savo nuoširdžius jausmus visiems, kurie elgiasi su manimi gerai ir su meile. Esu žmogus, kuris tiki meile ir priima žmones tokius, kokie jie yra.
Man patinka kurti santykius, nes galų gale aš tikrai branginu kelis iš tikrųjų artimus žmones, kuriuos turiu savo gyvenime. Be jų niekada nebūčiau tapusi tokiu žmogumi, koks esu šiandien.
Tačiau mano gyvenimas ne visada buvo toks paprastas.
Daug kartų gyvenimas man pateikė netikėtumų, kartais labai nemalonių. Ir tai atsitikdavo tada, kai mažiausiai to tikėjausi. Taip, nepaisant daugybės patirtų nusivylimų, nepaisant ne kartą sudaužytos širdies, išlaikiau tikėjimą meile. Bet aš nesuprantu, kaip man tai pavyko. Tai mane vis dar glumina.
Trumpai tariant, aš buvau daug kartų palikta. Ir kiekvieną kartą palikdavo mane visiškai vieną, net žmogiškai neatsisveikindami su manimi. Taigi, ilgą laiką jaučiausi visiškai bejėge ir apgailėtina. Man atrodė, kad, nepaisant visų mano pastangų, aš tiesiog neturiu galimybės išeiti iš šio užburto rato.
Tačiau laikui bėgant, senstant supratau, jog kad ir kiek stengčiausi sudėlioti taškus ant „i“, tai neleis man rasti vidinės ramybės. Tiesą sakant, viskas priklauso tik nuo manęs pačios ir nuo mano drąsos susitaikyti su tuo, kad niekas neateis ir nepasakys „atsiprašau“.
Tiesa ta, kad gyvenimas sudaužys mūsų širdis. Ir geriausia, ką galime padaryti, tai rasti būdą, kaip susidoroti su tokiomis situacijomis. Ir toks būdas yra susitaikymas.
Taip, turime nuolankiai priimti nemalonius įvykius, išsilaisvinti nuo prisirišimo prie tų, kurie mus įskaudino, ir, nepaisant sudaužytos širdies, judėti toliau.
Nesakau, kad geriau slėpti savo jausmus apsimetant, kad jums viskas gerai.
Jei jaučiate norą gedėti dėl mylimo žmogaus netekties, nevaržykite savęs. Verkite, rėkite iš visų jėgų, sulaužykite ką nors, jei norisi, gulėkite lovoje kelias dienas, bet susitaikykite su tuo, kad po tam tikro laiko turėsite uždaryti šias duris amžiams – savo paties labui.
Galite nekęsti šio žmogaus, jo pasiilgti, visiškai atsiduoti savo liūdesio jausmui. Išsamiai prisiminkite visas tas akimirkas, kurias praleidote kartu. Pagalvokite apie visus tuos pokalbius, kurie kažką pakeitė jumyse ir privertė jus mylėti jį labiau nei galima apibūdinti žodžiais.
Leiskite sau pasiilgti meilės žodžių, kuriuos jis jums pasakė, ir šiltų apkabinimų, kuriuos jis jums suteikė. Leiskite sau pajusti kiekvieną emociją, kuri teka per jūsų kūną, kad ir kokia skausminga ji būtų.
O tada, prieš pat krentant į begalinę liūdesio bedugnę, įžnybkite sau, grįžkite į realybę, atsisveikinkite, užrakinkite duris, paleiskite tuos prisiminimus ir tiesiog judėkite į priekį.
Galų gale vienintelis žmogus, kuriuo jums tikrai reikia rūpintis, esate jūs pats. Galbūt dabar nesate pakankamai stiprus, kad tai suvoktumėte, bet jums reikia savęs. Jūs turite mylėti save. Visa kita yra tik maloni premija.
Taigi, nebijokite uždaryti tų durų. Užrakinkite jas amžinai. Judėkite pirmyn. Aukite!