Žemas savęs vertinimas padaro mus labiau pažeidžiamus net mažiausiems psichologiniams įžeidimams, todėl net ir nedidelės nesėkmės ir nusivylimai gali pralaužti storiausias sienas ir psichologinius įtvirtinimus bei giliai įsiskverbti į sielą. Jei jūsų savivertė yra žema, tada tokios smulkmenos kaip vadovų kritika ar susitikimo su draugais atšaukimas kenkia jūsų nuotaikai ir savijautai labiau, nei turėtų. Dažnai mes pradedame kaltinti save dėl to, kas atsitiko, visus negatyvius įvykius į širdį ir taip lėtai save kankiname. Iš tiesų žemas savęs vertinimas įprastą psichologinį apsivalymą, kurį kiekvienas iš mūsų periodiškai išgyvena, paverčia tikra sunkių potyrių apgultimi.
Tačiau per aukšta savivertė taip pat sukelia sunkumų. Narcizai turi didžiulę savivertę ir nepaprastai aukštą savęs vertinimą. Tuo pat metu jie lengvai įsižeidžia ir praranda nuotaiką, kai yra kritikuojami, net jei kritika yra nereikšminga, tokiems žmonėms nėra mažų įžeidimų, jie visuomet iškelia sceną.
Ar per aukšta savivertė yra gerai?
Aukštas savęs vertinimas dažnai verčia kitus kaltinti dėl savo klaidų, o tai reiškia, kad rizikuojame jas pakartoti dar kartą, kol galiausiai suprasime, ką padarėme ne taip. Kadangi savimi per daug pasitikintys žmonės taip aštriai reaguoja net į mažas pastabas, nieko nuostabaus, kad jiems būdingas kerštas – taip jie nori pamokyti tuos, kurie įskaudino jų išsipūtusį ego. Per didelis savęs vertinimas verčia mus kaltinti kitus dėl savo pačių klaidų, ignoruoti neigiamus kitų atsiliepimus ir taip pat apsunkina atsakomybės už tai, ką padarėme, prisiėmimą. Ir jei elgiamės būtent taip, tada vėl ir vėl rizikuojame daryti tas pačias klaidas, kurios neišvengiamai sukels problemų darbe ir asmeniniame gyvenime.
Tačiau, palyginti su kitais žmonėmis, mes visi, nepaisant to, ar turime aukštą savivertę, ar žemą, laikome save aukštesniu nei vidutinis žmogus! Be to, remiantis statistika, du trečdaliai žmonių priklauso kiekvienos atskiros sferos vidurkių kategorijai: tik vienas iš šešių žmonių rodo rodiklius, aukštesnius nei vidutinis, o vienas iš šešių – žemiau vidurkio. Ir nors mes niekada nenorime būti vidutiniai, psichologai surinko daugybę įrodymų, kad vidutinis savivertės lygis (ne per aukštas ir ne per žemas) yra pats optimaliausias.
Kitų žmonių įvertinimas
Žmonės, turintys žemą savivertę, dažniausiai yra linkę klausytis neigiamų atsiliepimų apie save nei komplimentų, nes tai labiau atitinka jų pačių nuomonę apie save. Žemas savęs vertinimas suteikia nuostabius jausmus tuomet, kai kažkas mus giria ir būtent tokie atsiliepimai gali atkurti pasitikėjimą savimi. Tačiau nors mums šios informacijos reikia labiau nei kažko kito, žemas savęs vertinimas neleidžia jos priimti, o, priešingai, priverčia mus susimąstyti ir net užsidaryti savyje. Kodėl tai vyksta? Esant chroniškai žemai savivertei, nevertingumo jausmas tampa asmenybės dalimi. Mes priprantame prie tokios būsenos ir jaučiamės gana patogiai. Psichologai jau seniai žinojo, kad informacija, kuri telpa į mūsų esamos pasaulėžiūros rėmus, suvokiama kaip įtikinama, o informacija, kuri labai skiriasi nuo mūsų pačių įsitikinimų, paprastai yra atmetama.
Jei laikome save nepatraukliu, mums daug lengviau priimti komplimentą „tu šiandien gerai atrodai“, nei „jis nuo tavęs negali atplėšti akių“. Kai žemos savivertės žmonės mokymų metu klausosi teigiamų teiginių (arba patys sako pagirimus), kurie stipriai skiriasi nuo jų įsitikinimų, juose esanti informacija suvokiama kaip melaginga ir dažniausiai būna visiškai atmesta. Taigi, tikėjimas tiesos priešingybe tik stiprėja.
Istorija apie Bo ir jo draugus
Draugai pamiršdavo Bo pakviesti į vakarėlius, negailestingai kritikuodavo jį ir tuo pačiu metu turėjo drąsos skolintis iš jo dideles pinigų sumas ir negrąžinti. Bo beviltiškai norėjo susirasti moterį, kuri taptų jo žmona, tačiau ir draugai čia labiau trukdė nei padėjo. Vakarėliuose jis bandė kalbėtis su merginomis, tačiau jo draugai viską sugadindavo juokeliais apie jį. Kai Bo atvyko į sesiją mokytis labiau save vertinti, jis sakė, kad yra labai priklausomas nuo visų asmeninio augimo treniruočių. Atsitiko net taip, kad jis netgi įsigijo specialų prietaisą, kuris miego metu koregavo jo „smegenų bangas“ (bet vienintelis dalykas, kuris buvo pataisytas, buvo jo banko sąskaita). Jis klausėsi daugybės pranešimų, nukreiptų į pasąmonę, tokių kaip „Aš nusipelniau tik geriausio, man nėra nieko neįmanomo“, tačiau kai moterys beatodairiškai jam pasakydavo komplimentą, laikydamos jį mielu, maloniu ir rūpestingu, jis tuoj pat užsidarydavo savyje. „Ji visai manęs nepažįsta!“ – piktinosi jis. „Ji net nežino, kokios mano problemos!“ Tuomet Bo nesąmoningai stengėsi parodyti, koks jis yra „iš tikrųjų“, tačiau po kurio laiko moterys jį palikdavo…
Kodėl jis leido savo draugams taip elgtis? Žmonės, turintys žemą savivertę, retai kada stengiasi patys užtikrinti sau komfortą ir su dideliais sunkumais nusprendžia nutraukti destruktyvius santykius, o tai, be abejo, daro jiems daugiau žalos nei naudos. Esame įsitikinę, kad sienų nusistatymas, poreikių pateikimas ar lūkesčių išaiškinimas – nors ir gana pagrįstas ir nė kiek neperdedamas – iš karto garantuos tai, kad draugai mūsų atsisakys. Be abejo, kiti greitai pastebi, kad mes retai imamės iniciatyvos, nemėgstame prieštarauti ir protestuoti, dėl to mes jų akyse tampame mažiau vertingi. Laikui bėgant, jie visiškai nustoja galvoti apie mūsų jausmus ir poreikius. Bo problema buvo ta, kad kai kurie jo draugai iš tiesų galėjo jį palikti, jei jis pareikalavo pagarbos jo asmenybei. Kai kurie, bet ne visi. Sesijoje jam buvo bandoma paaiškinti, kad nuoširdus kalbėjimas taps kaip lakmuso testas, kuris patikrins jo draugystės kokybę. Tie, kuriems jis nėra abejingas, sutiks su Bo prieštaravimais ir pradės elgtis su juo kitaip, rodys jam daugiau dėmesio ir rūpestingumo. Tie, kurie nėra pasirengę jo suprasti, nenusipelno būti vadinami draugais.
Juk tikrai ne visi Bo draugai buvo savanaudiški ir manipuliuojantys, nors, žinoma, jie vargu ar nusipelnė Nobelio taikos premijos. Daugelis iš mūsų deda tiek pastangų, kiek reikalauja situacija. Jei užtenka nedidelės rūpestingumo dozės ir mums leidžiama likti šalia žmogaus, matyt,jam to užtenka, kad jis jaustųsi gerai. Juk dažnai net nėra taip, kad mums būtų labai blogai. Tiesiog mes nesame įpratę daryti daugiau, nei reikia. Jei iš mūsų reikalautų daugiau, pasistengtume geriau. Tai galioja beveik visiems santykiams.
KAIP GYDYTI PSICHOLOGINIUS SUTRIKIMUS, KILUSIUS DĖL ŽEMO SAVĘS VERTINIMO?
1. Išsiaiškinkite savo stipriąsias puses ir nusistatykite savo vertę
Garsiai sakyti teiginius apie tai, ko norime, nėra labai naudinga. Mūsų herojus Bo buvo toks priklausomas nuo šio požiūrio, kad jam buvo sunku jo atsikratyti, tačiau jis sutiko į savo „mantrą“ įtraukti dar kelis aktyvius veiksmus. Pavyzdžiui: „Kai paskolinu kam nors pinigų, sakau, kad juos reikia grąžinti laiku“ ir „Jei draugas mane nuliūdina, aš turiu teisę reikšti nepasitenkinimą“.
Efektyviausi patarimai mums bus tie, kurie pabrėš pačias tikriausias ir vertingiausias žmogaus savybes: patikimumą, lojalumą, taktiškumą ir panašiai. Priminimas sau apie savo vertę, kurios neturėtumėme stengtis sumažinti įsivaizduojamais trūkumais, iš karto padidina savęs vertinimą ir atsparumą nesėkmei bei atstūmimui. Yra keletas patarimų, kaip padidinti jūsų savivertę. Skirkite šiek tiek laisvo laiko vienam pratimui. Pasiimkite lapą ir susikaupkite, ant jo surašykite visas savo stipriąsias puses. Prisiminkite jas, kai vėl pradėsite savimi abejoti.
Gladis ir jos vyro istorija
Gladis, 40 metų moteris, išgyvenusi krūties vėžį, taip pat turėjo labai žemą nuomonę apie save. Tačiau skirtingai nei Bo, ji kentėjo nuo žemos savivertės ne visą savo gyvenimą, o tik pastaruosius kelerius metus. Dėl to buvo kalti emociniai smūgiai, kuriuos ji patyrė sunkios ligos metu. Kai jai buvo taikoma chemoterapija, vyras ją paliko be jokio perspėjimo. Parodydamas grubų žiaurumą, jis padavė skyrybų dokumentus per tarpininką, kuris pasitiko Gladis, kai ji buvo išrašoma iš ligoninės. Kai Gladis kreipėsi pagalbos, ji nebuvo tokia, kokią įsivaizduojame moterį, ką tik įveikusią mirtiną ligą, nei sportininkė, kuri per savo studentavimo dienas laimėjo daugybę medalių, nei dizainerė, sukūrusių sėkmingą verslą po skyrybų. Drovumas, abejonės savimi ir nepasitikėjimas – būtent tai pirmiausia ir patraukė dėmesį. Ji teigė, kad dabar kenčia nepriteklių, nes jai nemoka tiek, kiek ji verta. Darbdaviai reikalavo iš jos, kad darytų tokius dalykus, kurie darbo sutartyje net nebuvo aptarti. Deja, bet žmonės dažnai pasiduoda atkaklių žmonių įtikinėjimui. Vėliau jie daro mums spaudimą ir galų gale mes pasiduodame.
2. Išmokite susigyventi su kritika ir kitų nuomone
Mes visi esame patyrę nesėkmę, gėdą, pažeminimą, atstūmimą ir tikrai esame dėl ko nors tokio patyrę patyčias. Pasirinkite vieną tokių įvykių ir išsamiai aprašykite, kas nutiko ir kaip jautėtės. Kaip ir bet kuris asmuo, turintis žemą savivertę, greičiausiai perdėsite. Dabar įsivaizduokite, kad visa tai nutiko ne jums, o jūsų mylimam žmogui. Jums skaudu žiūrėti į jo kančias, todėl nusprendžiate jam parašyti laišką, kad jis pasijustų geriau. Pabandykite jame išreikšti visą savo gerumą, supratingumą ir rūpestį, parašykite, kad dalijatės jo jausmais ir skausmu ir nepamirškite paminėti, kad jis vertas empatijos ir palaikymo.
Dar kartą aprašykite tą patį įvykį, bet dabar tik faktus, kiek įmanoma objektyviau. Papasakokite, kokias klaidas padarėte to įvykio metu, bet nerašykite, kad kažkokių žmonių nuomonė apie jus dėl to pasikeitė. Nesvarbu, kaip reaguoja kiti, turime atsiminti, kad žemas savęs vertinimas verčia mus pernelyg neigiamai vertinti kitų žmonių veido išraiškas ir gestus.
3. Pradėkite save gydyti
Didžioji dauguma straipsnių, knygų ir mokymų, kurie žada mus išgelbėti nuo bejėgiškumo jausmo ir abejonių savimi, pamiršta vieną dalyką: pasitikėjimas savimi yra ne jausmas, o savybė. Ir tai įmanoma suformuoti ne vizualizuojant ar įsivaizduojant, o tik veikiant. Mums reikia pradėti nuo užduoties, kurios sprendimas mums neatrodo pats sunkiausias. Tokiu atveju, jei mums vis tiek nepavyks, jo pasekmės neturėtų būti sunkiai išgyvenamos psichologiškai. Pirmiausia turite surinkti kuo daugiau informacijos apie tai, kaip pasiekti savo tikslą ir parengti planą, kurio turėtumėte laikytis.
Sutramdykite visas akimirkas, kai žemas savęs vertinimas neleidžia jums daryti to, ką norėtumėte. Įvertinkite sėkmės galimybes ir pasekmių sunkumą nesėkmės atveju. Kiekviena nesėkmė išmokys jus sukurti efektyvesnį veiksmų planą. Pavyzdžiui, Bo nusprendė priminti savo draugui Timothy apie 2000 dolerius, kuris jis pasiskolino. Timothy pažadėjo juos grąžinti per tris mėnesius, bet nuo to laiko jau praėjo metai. Bo pavadino jį „mažiausiai artimu draugu“, todėl buvo prasminga rizikuoti santykiais ir paprašyti grąžinti skolą.
Gladis nusprendė aptarti porą „svetainės interjero patobulinimų“, kurių paprašė klientas nemokamai. Šie patobulinimai jai atrodė pakankamai reikšmingi, kad klientas už juos susimokėtų. Taigi, jie išdrįso veikti. Kas trukdo jums?
Reikėtų prisiminti, kad pasitikėjimo savimi įgijimas yra procesas, o ne momentinis veiksmas. Reikia pasiruošti tam, kad ne visos pastangos duos greitų rezultatų ir kad reikia parodyti atkaklumą. Pradinis Bo planas nepavyko, nes jo draugas atidėjo pokalbį vakarui, o vėliau jį visiškai atšaukė, pranešdamas, kad yra labai pavargęs. Kai Gladis paskambino klientams dėl daugiau darbo, jie net nenorėjo jos klausytis.
Kiekviena nesėkmė išmokys jus sukurti efektyvesnį veiksmų planą. Bo sudarė patogų išmokų grafiką ir išsiuntė jį Timothy paštu, pridėdamas tuščius vokus su grąžinimo adresu. Jis bandė konstatuoti tik faktus ir dėl nieko nekaltino savo draugo. Atsakydamas Timothy atsiprašė ir išsiuntė čekį už pirmąją sumos dalį. Gladis tęsė el. laiškų siuntimą klientams, kol jie sutiko sumokėti jai už papildomą darbą.
Susitvarkę su pirmuoju punktu iš sąrašo, turėtumėte sunaudoti daug energijos, kad išspręstumėte šią sunkią problemą. Turite veikti, kol vis dar nedingo noras pasikeisti. Žinoma, praeis nemažai laiko, kol sustiprės jūsų emocinis imunitetas ir tada pradėsite veikti dar efektyviau. Su kiekviena maža pergale mes tampame vis stipresni ir labiau pasitikintys savimi!