Kaip dažnai mes, moterys, pagalvojame apie tai, kaip gyvena vyrai? Esame įpratę juos suvokti kaip supermenus, kurie nieko nebijo. Tačiau jiems taip pat gali būti sunku, liūdna ir vieniša. Pažvelkime į vienatvės problemą iš vyriško požiūrio taško.
Kas tai, vyriška vienatvė?
Jei esate moteris, galite atlikti tokį eksperimentą. Užregistruokite savo profilį bet kurioje populiarioje pažinčių svetainėje ir įdėkite vieną nuotrauką (savo ar net kažkieno kito). Po savaitės sulauksite kelių šimtų vyrų pasiūlymų. Jūs net neturėsite laiko pasakyti „Labas“ kiekvienam iš jų. Jei esate vyras, atlikite tą patį eksperimentą. Tik dabar visus šiuos pasiūlymus turėsite pateikti patys ir išsiųsti „labas“ šimtams moterų, o tada laukti jų atsakymo. Žinoma, internete, kaip ir realybėje, vyras turi žengti pirmą žingsnį – tai jo užduotis, jis yra medžiotojas, jis yra viliotojas.
Moteris pirmąjį žingsnį žengia kur kas rečiau, ir dėl to vyrui reikia pasistengti – palankiai pristatyti save savo išvaizda, statusu ir pasiūlymu. Tačiau vienatvė vienaip ar kitaip neaplenkia nė vieno vyro – pasitikinčio ir nepasitikinčio savimi, sėkmingo ir nevykėlio, arogantiško ir kompleksuoto. Ir jei silpnam vyrui vienatvės priežastys atrodo savaime suprantamos (tai – nepasitikėjimas savimi, drovumas, infantiliškumas ir pan.), tai kaip su vienatve tiems vyrams, kuriuos moterys turėtų graibstyte graibstyti?
Moterys skundžiasi: visi šaunūs vyrai jau seniai užimti – arba santuokose, arba turi visą būrį meilužių. Ir visi tie „šimtai“, kurie joms rašo pažinčių svetainėse, yra arba turintys seksualinių problemų, arba neadekvatūs, arba nepasiturintys. Sėkmingo vyro vienatvė kyla iš tikėjimo: „Man reikia būti stipriam, gražiam, turtingam, drąsiam – tada visos moterys bus mano“. Jis tokiu tampa – bet po kurio laiko pamato, kad moteris vertina ne jį, o, pavyzdžiui, jo statusą ar piniginę.
Ieškodamas tos, kuri įsimylės „tiesiog taip“, vyras ima keisti meilužes arba kokybę kompensuoti kiekybe. Galiausiai, suradęs tinkamą moterį, jis ją veda ir virsta įrankiu, uždirbančiu šeimai pinigus. Ir, žinoma, žmona laikosi jo įsitvėrusi, o santuoką kurį laiką gelbėja kompromisai, tačiau po to galiausiai išyra. Bet kurio vyro vienatvė, nepaisant jo socialinio statuso, yra pagrįsta seksualinių poreikių suvokimu.
Tačiau tai apima kur kas daugiau nei tik įprastą seksualinį gyvenimą. Vyrui be galo svarbu būti reikšmingam moteriai ir ją laimėti – ne tik suvilioti, bet ir sužadinti joje abipusius jausmus, išgirsti iš jos pagiriamuosius žodžius, jausti jos palaikymą. Jei moterys jį atstumia, jis nusivilia savimi ir savo vyriškumu. Po to bando ištrūkti iš vienatvės – arba aukščiau nurodytais tradiciniais būdais, arba kaip nors kitaip, pavyzdžiui, vyras gali tapti moteriškas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Bendras modelio atkūrimas
Vyro vienatvė vystosi dar vaikystėje, kai jam priskiriamas berniuko vaidmuo, o jai – mergaitės. Vyriškumo, savarankiškumo ir atsakomybės pamatus deda tėvai. Seksualinio raštingumo pamatus turėtų padėti jie patys ir mokyklos darbuotojai (tai atskiras klausimas, susijęs su vaikų ir paauglių psichologinio ugdymo sistema). Tačiau pirmąjį bendravimo su moterimi pavyzdį berniukui vis dar pateikia tėtis: kaip jis elgiasi su mama? Ar jis jai padeda, ar žavisi, ar priima visus svarbius sprendimus šeimoje? Požiūris „privalai gauti išsilavinimą, įgyti profesiją, sukurti šeimą ir susilaukti vaikų“ ne visada pasiteisina, nes berniukas nesupranta, kaip tai padaryti ir kodėl jis yra kam nors skolingas. Vyras išauga iš berniuko. Berniukui formuojasi požiūris į mergaites: jis jų bijo ir niekina – arba gerbia ir padeda.
Jis mano, kad seksas yra blogai, gėda arba visai nereikalingas (tarp tėvų nėra meilės ir normalių lytinių santykių), arba seksas yra normalu, ir šis poreikis turi būti realizuotas bent jau dėl sveikatos. Kodėl biologiškai ir istoriškai svarbu, kad vyras turėtų sūnų? Nes tėvas visus savo įgūdžius ir patirtį perduoda sūnui tam, kad sūnus ateityje taptų savarankiškas ir pralenktų savo tėvą. Kalbant apie mamą, jos užduotis – nuo mažens pagirti sūnų už jo paties pasiekimus, skatinti jį priimti savarankiškus sprendimus, švelniai išmokyti rūpintis moterimi. Ir, žinoma, nebūti aukle savo sūnui, kai jis jau sulaukęs pilnametystės.
Grįžkime prie sėkmingų vyrų vienatvės. Taigi, jis užaugo, tapo stiprus, drąsus ir turtingas, bet jo charakteris nėra geras. Tai reiškia, kad jo stiprybė – slopinimas ir pažeminimas, drąsa – puikybė ir arogancija, o turtas prilygsta nuomonei, kad viską ir visus galima nusipirkti, o tai, kas perkama, yra absoliuti jo nuosavybė. Ir vėl pasineriame į tokio vyro vaikystę, kai vyriškumo sampratos susiformavo neteisingai. Tačiau tėvų nepasirenkame – jie taip pat toli gražu nėra idealūs. Tiksliau, tėvus renkasi negimusio vaiko siela – spręsti savo gyvenimo problemas – bet tai jau ezoteriniai, karminiai ir bendriniai būties aspektai.
O kaip su vyriška vienatve?
1. Dvasiniai mokymai sako, kad žmogus turi susitaikyti su savo vienatve, paversdamas ją vienatvės ir savarankiškumo būsena. Tačiau, norint išspręsti šią problemą, nebūtina sąmoningai bėgti į dvasines paieškas. Mūsų poreikiai ir sąveika visuomenėje neišnyks. Buda medituoti nuėjo tik tapęs karaliumi žemėje, bet ne anksčiau ir ne vietoje to.
2. Vyriškumo pumpavimas. Jei priežastis – jo trūkumas, tuomet reikia suspėti pasivyti ir tai padaryti ne tik tiesiogine (fizine), bet ir psichologine prasme. Tai vadinama pasitikėjimo savimi įgijimu ir gali būti siejama su profesine realizacija, socialine svarba, sėkme su moterimis ir, svarbiausia, atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimu. Vyras yra tas, kuris priima sprendimus ir veikia.
3. Suvokti, kokios savybės būdingos vyrui. Agresija, valdingumas, pyktis ir pavydas gali nukreipti vyrą neteisinga linkme ir pasireikš neigiamų bruožų dominavimu, juos turėtų pakeisti kilnumas, tikslo siekimas ir drąsa. Kaltės ir gėdos jausmas dėl ankstesnių nesėkmių, atvedusių į vienatvę, suaktyvina visą vyrišką nuslopintą negatyvą. Tai gerai: vyras pagaliau pradės suprasti save ir savo problemas. Svarbiausia nukreipti savo būsimą gyvenimo kelią teisinga linkme, stenkitės priimti ir atleisti tai, kas jau praeityje, o ne veltis į banalų kerštą visiems, kurie kalti dėl jo vienatvės.
Kaip bebūtų keista, būtent silpni vyrai dabar nėra vieniši – stiprių moterų pastaraisiais metais smarkiai padaugėjo, o kai kurioms jų turbūt patinka sąjunga su pasyviais vyrais. Tačiau tikram vyrui stipri moteris – iššūkis, kurį daugelis vyrų neteisingai supranta. Santykių su stipria moterimi tikslas yra ne su ja kovoti, o tiesiog pačiam tapti geresniu ir labiau pasitikinčiu savimi, konkuruojant su kitais vyrais.
Vyriška vienatvė yra egzistencinis reiškinys. Vyrus nuo jos gelbsti sunkus darbas, vakarinis alus su draugais, sporto užsiėmimai, striptizo klubai ar įvairios sektos – kur tik randa pripažinimą, kur paguodžiama jo savimeilė ir jaučiasi priklausantys bendruomenei. Vis dėlto, bet kuriam vyrui reikia moters – kaip vaisto nuo vienatvės. Kad taip nenutiktų, vyras turi nustoti kabintis į savo vienatvę, kuri yra nelaimės sinonimas. Gailėtis savęs, būti auka – tokia būsena gali vystytis gana ilgai. Ir, ko gero, pirmas žingsnis norint iš to išbristi – atleisti sau už tam tikrą silpnumą ir nesėkmę, o tada palaipsniui sulaužyti „patogios nelaimės“ pančius. Priimkite sprendimus, nebijokite ir rizikuokite, išsikelkite sau tikslus ir imkitės veiksmų jiems pasiekti. Ir tada vienatvė pasitrauks.
