Ruduo – tai laikas, kai gamta pradeda ilsėtis, lapai krinta iš medžių, o ilgesni vakarai įsuka mus į apmąstymų ir susikaupimo sūkurį.
Vėlinės, dar senovės laikais laikytos mirusiųjų pagerbimo švente, kviečia mus nepamiršti mūsų artimųjų, kurie jau iškeliavo į kitą pasaulį. Kapinėse degančios šviesos simboliškai suartina mus su išėjusiųjų atminimu ir primena, kad netgi išėję artimieji vis dar yra šalia – jų siela stebi mus ir siunčia ženklus.
Kartais tų ženklų ieškome sąmoningai, o kartais jie mus aplanko netikėčiausiomis akimirkomis. Šiame straipsnyje aptarsime septynis požymius, kurie gali sufleruoti, kad mirusiojo siela vis dar būdrauja šalia jūsų.
1. Staiga stoja tyla – tarsi viskas sustingsta. Tai ženklas, kad kažkas atvėrė duris tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
2. Fiziniai pojūčiai – ranka ant peties, žingsniai, prisilietimo pojūtis – lengvas, dažnai šaltas.
3. Neįprastos mintys: norisi kur nors išvykti, didelis troškimas ką nors pirkti, nors tokių planų net nebuvo.
4. Jūsų galvoje pradeda suktis kokia nors daina ar melodija, visiškai nesusijusi su jūsų įprastais muzikiniais pomėgiais.
5. Ore tvyro neįprastas kvapas – kvepalai, kava, cigarečių dūmai, bet tam nėra jokio materialaus šaltinio.
6. Girdite balsą: juoką, verksmą, galbūt kai kuriuos žodžius, bet nėra jokio žmogaus, kas galėtų skleisti šiuos garsus.
7. Gyvūnai (šunys, katės) elgiasi taip, lyg kas nors būtų šalia – jie žvelgia į tuštumą, žaidžia su ja.
Jei kas nors panašaus nutinka, geriausia mintyse ar garsiai kreiptis į sielą žodžiais: „Matau, jaučiu, kad jūs čia. Aš girdžiu jus. Noriu jums pasakyti (papasakokite viską, ką norėtumėte perteikti žmogui). Būkite laimingi ir aš jus paleisiu!“ Jei jaučiate, kad kažkas bando užmegzti kontaktą, taip pat prasminga pasakyti nuraminimo žodžius: „Viskas baigta, reikia išeiti“ ir paprašykite sielos daugiau jūsų netrukdyti.
