Mūsų tėvai nemiršta. Jie išvyksta, taip, bet niekada nemiršta. Mes visi bijome šios dienos savo gyvenime. Ji vis tiek ateis, kad ir kaip stengtumėmės apie tai negalvoti. Šis nuoširdus laiškas privers jus susimąstyti.
Jei dabar šis laiškas jūsų netraukia, vis tiek jį paskaitykite, tada žinosite, ką bandome pasakyti. Nepaisant to, ar praradote tėtį ar mamą prieš daugelį metų, ar tai įvyko visai neseniai, jūsų gyvenimas aiškiai padalytas į dvi dalis: „prieš“ ir „po“.
Širdyje susiformavusi tuštuma vis dar egzistuoja, ir nėra galimybės nuo jos pabėgti. Laikui bėgant skausmas pamažu pradės nykti, bet visiškai jis niekada neišnyks. Jūs tiesiog išmokstate gyventi su juo. Mėgaukitės gyvenimu ir garsiai juokitės. Būtent to labiausiai norėtų mūsų išvykę tėvai – žinoti, kad gyvename mums pavyko, žinoti, kad tapome jų tęsiniu šioje Žemėje. Ir kad viskas nebuvo veltui.
Prarasti tėvus yra vienas sunkiausių išbandymų gyvenime. Galų gale mes prarandame tuos, kurie buvo su mumis nuo pirmųjų gyvenimo dienų, tą, kurio kūne mes išaugome iš mažo taško į gražų kūdikį. Tai labai sunku.
Jūsų tėvai yra pirmieji žmonės, kuriuos matėte šiame pasaulyje. Jie išmokė jus kalbėti, vaikščioti, laikyti šaukštą rankose, skaityti, rašyti… Būtent jie suformavo jus tokį, koks esate šiandien. Jie nebuvo šventieji, jūsų tėvai. Tačiau kaip ir jūs, kaip ir visi kiti žmonės Žemėje.
Tačiau jie stengėsi, kad jūsų buvimas šiame pasaulyje būtų patogus. Ar jie visada elgėsi teisingai, ar ne, yra kitas klausimas. Vieną dalyką galima pasakyti visiškai užtikrintai: jie buvo pasirengę atiduoti savo gyvybę už jus. Nė sekundės negalvodami. Nieko nesigailėdami ir su šypsena veide.
Jie sirgo ir kovojo už jus, kaip joks kitas žmogus pasaulyje. Kad ir kokie būtų jūsų įsitikinimai, ar tikite Dievu, ar ne, tačiau tai yra faktas: dabar, kai jų nebėra mūsų pasaulyje, jie nebegali jums fiziškai padėti. Žmogus, kuris visada buvo šalia ir padarė daug dėl jūsų, dabar yra laisvas…
Labai apmaudu, kad mūsų gyvenimas taip sudėtas: turime atsisveikinti su mylimiausiais žmonėmis. Su tais, kuriems mes buvome Visatos centras. Bet niekas iš to niekur negali patekti. Be to, net kai jums taps lengviau, jis vis tiek retkarčiais grįš. Su jūsų mėgstama daina, kurią netyčia išgirsite gatvėje, su senais tėvo akiniais, kuriuos rasite spintelėje, su mamos mėgstamiausia taure…
O skaudžiausia yra per atostogas, kai suprasite, kaip nepakanka šeimos susibūrimų, kurie kartais jus pervargindavo ir atrodydavo tokie nuobodūs. Jūs turite tai padaryti – išmokite gyventi be jų. Taigi tas liūdesys neužgožia jūsų gyvenimo, kad jūsų gyvenimas būtų būtent toks, kokio jie norėtų, – laimingas.
Jūsų motina ar tėvas nenorėtų, kad jūs metų metus lietumėte ašaras ir nesimėgautumėte gyvenimu jiems išėjus. Asmuo, kuris jums tiek daug reiškė, linkėtų jums kažko visiškai kitokio: kad ir toliau gyventumėte, kiekvieną dieną atrastumėte kažką naujo ir gražaus. Galų gale, toks buvo jų gyvenimo Žemėje tikslas – kad jų vaikas būtų laimingas. Todėl jokiu būdu neturėtumėte to apleisti.
Džiaukitės kiekviena gyvenimo minute ir kiekviena nauja aušra. Nepamirškite, kad net dabar, kai jūsų motinos ar tėvo nėra šalia, jie vis dar yra netoliese.
Nesijaudinkite vien dėl savo sielvarto. Pasidalinkite juo su kitais šeimos nariais. Patikėkite, jūs ne vieninteliai, kurie taip kenčia ir liūdi. Prisiminkite keletą malonių akimirkų, ieškokite palaikymo vieni kitiems. Tai labai padeda. Daug labiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pasikalbėkite šia tema su draugais, kolegomis. Mes visi anksčiau ar vėliau turime patirti tokią patirtį, ir jūs nustebsite, kaip lengviau pasidarys jūsų sieloje, kai ja pasidalinsite su kuo nors. Toks yra gyvenimas: mes visi išgyvename tokius sunkius išbandymus, o kitų žmonių palaikymas labai padeda. Jei jaučiatės labai liūdni, parašytas laiškas tėvams irgi gali sumažinti skausmą.
Mūsų buvimas Žemėje yra labai trumpas, ir mes galime tęsti paliktųjų gyvenimą tik vienu būdu – išsaugodami jų atminimą savo širdyje. Papasakokite apie juos savo vaikams ir anūkams. Prisiminkite savo artimuosius per šeimos.
Kartais net jums atrodys, kad jie yra netoliese – tik pakelkite ranką. Tai yra mūsų gyvenimo paradoksas: mes liekame net išeidami. Atmintyje. Širdyse. Sielose. Jei visada prisiminsite ir kalbėsite apie išvykusius – jie gyvens amžinai.
Pirmą kartą po netekties atrodo, kad jūsų ašaros niekada neišdžius, o žaizda širdyje neužgis. Neleiskite sielvartui vilkti jūsų į dugną ir užtemdyti saulės. Nuvalykite ašaras, pažiūrėkite pro langą – gyvenimas tęsiasi.
Jūsų mama ar tėvas niekada nenorėtų, kad jūs verktumėte ir nesimėgautumėte gyvenimu. Jie yra jūsų gyvenimo ir džiaugsmo šaltinis. Jie norėjo, kad jūs pasaulį padarytumėte geresniu, ir patys tapo laimingi. Neleiskite jiems nusivilti.
Džiaukitės, juokitės, mėgaukitės šiuo gyvenimu. Jūsų tėvai tai jaučia visur, kur yra šiandien. Jūs tai jaučiate, tiesa?
Tikimės, kad šis laiškas jums padės jaustis geriau.
