APIE LIETUVIŠKĄ DOKUMENTIKĄ ,,Sengirė” SUŽINOJAU DAR 2013 M., kai ji net nebuvo pradėta filmuoti. Jau tada jis tapo vienu laukiamiausiu mano lietuviškų filmų, todėl kiekvienais metais Mindaugas Survila, šio projekto tėvas, tampė man nervus. Bet kur čia pyksi. Nebent jausi milžinišką pagarbą dėl idėjos dirbančiam žmogui ir ketverius metus turinčiam kantrybės filmuoti kameroms neparankią gamtą Kai filmas pasiekė kino ekranus, neturėdamas galimybės jo pamatyti prisiskaičiau daugybę atsiliepimų. Nemažai profesionalių kritikų ir šiaip kino mėgėjų, prisidengdami frazėmis ,,aš labai myliu gamtą ir daug laiko praleidžiu miškuose” ir ,,esu tris kartus peržiūrėjęs ,,Planetą Žemę” (,Planet Earth”) ir ,,Ledo planetą” („Frozen Planet”)”, juostą ganėtinai supeikė. Trūksta naratyvo, nėra gerų vaizdu, viską užstoja medžiai, scenos labai lėtos, o kur kraujas ir taip toliau, taip toliau, taip toliau. Niekada neklausykite kino kritikų. Dar kartą išmokau šią pamoką, nes pagaliau gavęs progą pažiūrėti, „Sengirę” buvau visiškai apstulbintas. Gavau būtent tai, ko tikėjausi, nuostabią, spalvingai gražią, visiškai natūralią ir ramią Lietuvos gamtą tiksliai atvaizduojančią giesmę miškui. O garsas! Virpantis malonumas ausims. Bet iš tikrųjų paėmė pyktis. Retai kada matau tokį išskirtinį lietuvišką meno kūrinį. Burbėti, kad Sengirė” netempia iki BBC gamtos dokumentikos, reiškia nesuprasti, kuo iš esmės šie žanrai skiriasi ir kiek dešimčių kartų skiriasi techninės bei finansinės galimybės.
BBC dokumentika skirta atskleisti naratyvui tam tikriems vykstantiems gamtos procesams išsamiai nupiešti. O ,,Sengirė” yra poezijos grynuolis, meninė miško, floros ir faunos išraiška. M. Survila šiuo filmu gamtos ir dokumentikos mėgėjams padovanojo daugiau, nei buvo galima tikėtis. Lėtesniu tempu prasidėjusios pirmosios filmo minutės vis didesniu pagreičiu piešė miško istoriją, kuri įtraukė ir privertė žavėtis netgi tais dalykais, kuriuos matai kiekvieną kartą vaikščiodamas miške. Stambūs, sulėtinti vaizdai, fantastiškų spalvų ir tobulo garso derinys privertė tapti lizdų, urvų ir drevių dalimi – pasijausti, lyg būtum iš tiesų ten.
Labai džiaugiuosi režisieriaus sprendimu neįtraukti jokio pašalinio garso, net muzikos, nes būtent tai padėjo tapti tų sengirių dalimi. Davido Attenborough įgarsinta gamtos dokumentika yra vienas fantastiškiausių dalykų moderniosios televizijos istorijoje. Tačiau šio daug lėtesnio ir daug poetiškesnio filmo atveju toks sprendimas menišką kūrinį paverstų įkyroka gamtos pamokėle. Nežinau, kas nutiko Sauliui Urbonavičiui, bet tai galima butų laikyti jo karjeros Olimpu. Kažin ar dar bus kas nors geresnio. Aplinką jaučiantys miško garsai, dar stipriau priverčiantys tave užuosti, pajausti ir patirti mišką. Tobulai pataikytos tylos akimirkos, priverčiančios įsitempti ir dar labiau atverti akis – kad visos įamžintos spalvos dar stipriau įsilietų į akis. Šis filmas yra išskirtinis pavyzdys, kaip garsu galima sustiprinti filmo pojūtį ir sukelti visišką pasitenkinimą tuo, ką matai. O nuostabi sulėtinto vaizdo ir prislopinto garso juodųjų gandrų jauniklių šėrimo scena verta bet kokio ,,National Geographic” filmo. Tai tiesiog kai kas nuostabaus. Krėtė stiprus šiurpas.
Šį filmą privalote pamatyti, jei jums rūpi dabar populiarumo sulaukę kertami miškai, jei manote, kad esate gamtos dalis, jei Lietuvos gamta užima bent minimaliai svarbią jūsų sąmonės dalį. Dar spėsite – tikrinkite seansų informaciją ,,Sengirės” svetainėje ir ,,Facebook” puslapyje. Šį filmą, gerokai patrumpintą, privaloma rodyti mokyklose sunkiai dėmesį sukaupiantiems, bet smalsiems vaikams. Tai gali būti puikiausia pamoka jauniems žmonėms, kokia nuostabi gali būti mūsų gamta iš arti ir iš toliau.