Mary Tony yra 98 metų senolė. Ji gyvena viena ir labai nerimauja dėl užplūstančio vienatvės jausmo. Štai, ką ji daro, kad su juo kovotų.
Kiekvieną dieną nedidelis autobusas sustoja prie Mary durų, o vairuotojas pakviečia moterį į vietos senjorų centrą. Ten ji kelioms valandoms gali pamiršti savo niūrią kasdienybę. Vieną dieną ten atvyko fotografas ir įamžino, ką veikia senoliai.
Centras stengiasi, kad senoliai ten gerai praleistų laiką.
„Aš visada tikiuosi, kad, jei kitą dieną seneliai negrįžta, nes jų nebėra, paskutinė jų diena buvo kupina džiaugsmo,“ – sako senjorų centre dirbanti moteris.
Paklausta, kodėl, jos manymu, jų darbas svarbus, moteris atsako:
„Nes senoliai nusipelno bent akimirkos pramogų. Jie nedaug kuo skiriasi nuo tada, kai buvo jaunesni.“
Kai autobusas atvyksta paimti senjorų namo, Mary akyse galima pamatyti liūdesį, nes ji namuose būna viena.
„Ką aš galiu daryti? Kur aš galiu eiti? Aš viena. Gerai nematau. Gerai negirdžiu. Retai matau savo anūkus, jie visi turi savo šeimas,“ – pasakojo ji.
Senjorų centras yra šviesioji nuobodaus jos gyvenimo vieta:
„Negaliu sulaukti rytojaus, nes tada galėsiu ten grįžti. Man ten labai patinka. Bet šeštadienį ir sekmadienį esu visiškai viena.“
Tai, ką ji daro, kad išgyventų šias dvi begalines dienas, ją labai slegia:
„Aš po vieną paimu lapelius ir juos plėšau. Tada juosteles suspaudžiu į mažus gabalėlius ir dedu į maišą, paskui į krepšį,“ – pasakoja graudžiu balsu. „Turiu ką nors daryti, antraip išprotėsiu.“
Kai centro darbuotoja atėjo aplankyti Mary ir sužinojo, ką ji veikė savaitgalį, jai byrėjo ašaros:
„Kai baigiu darbą ir grįžtu į savo gyvenimą, niekada nesusimąsčiau, ką veikia senoliai, būdami vieni. Mary niekada nesiskundė mano akivaizdoje. Dabar matau, kaip sunku ir ką reiškia tikroji vienatvė.“
Po centro darbuotojos vizito Mary be galo laiminga.
„Myliu tave, kad atėjai. Tai išgelbėjo mano dieną. Ir niekada to nepamiršiu,“ – sakė senolė.
Mary dėmesys, bučiniai ir apsikabinimai yra verti daugiau nei kas nors kitas. Dabar ji žino, kad nėra viena, ir kad yra žmonių, kurie ją myli ir gerbia. Ši istorija primena, kad niekas neturėtų būti užmirštas, vien dėl to, kad jis senas.