Man nereikia drugelių pilve. Man reikia kažko tikro

Drugeliai – tai yra lengvumas. Drugeliai yra susižavėjimo, geismo, baimės ir to, dėl ko nesate tikri, rezultatas, nuo ko sukasi galva, o kūnas dreba, tai kažkas, ko nežinai, negali sustoti.

Drugeliai – tai puiku, bet aš ne to noriu.

Aš noriu sąžiningumo. Tokio nuoširdumo, kuris suteikia protui lengvumo, nes neklausinėji, nieko nereikia analizuoti. Sąžiningumas abejones pakeičia tikrumu, bemieges naktis pakeičia giliu miegu. Ji nurimsta. Ji saugi.

Drugeliai smagu, bet man jau gana.

Nes jie veda į niekur, veda ten, kur gali pasiklysti, priverčia patikėti tuo, ko nėra, kad turi kažką ypatingo, tikro. Nebenoriu painioti drugelių su meile, nes meilės rankose nelaikai kelias sekundes, kol ji išskrenda.

Drugeliai yra gerai, bet jie nežino, kaip pasilikti.

Drugeliai tiesiog nori būti laisvi, jie nori skristi iš rankų į rankas, leistis pavėjui, nemoka išsilaikyti vienoje vietoje, nepriklauso vienam žmogui, nemoka būti ištikimi, nes jie visada ieško naujų namų.

Drugeliai yra gražu, bet jie nėra tavo.

O aš noriu meilės, kuri būtų mano, noriu to, kuris nenori skristi, to, kuris nelaiko mano širdies narvu, nes joje ras laisvę. Noriu to, kuris nebijotų pasilikti. Nenoriu bijoti. Nenoriu spėlioti. Noriu meilės, kuri į mane žiūri rimtai, kuri nežaidžia mano širdimi, nes bijo ją sudaužyti.

Drugeliai yra trapūs, o aš noriu kažko stipraus ir patikimo.