GERAS MUZIKOS FESTIVALIS YRA TAS, KURIS TURI AIŠKESNĘ IDĖJĄ nei dar vienas alibi pabėgti nuo tėvų savaitgaliui. Niujorko Brukline vykstančio „Afropunk” idėja aiški: būti saugia erdve afroamerikietiškai muzikai ir kultūrai. Optimistų svajas apie „postrasinę Ameriką” pakeitus nacionalistų žygiams su fakelais, kurti tokią erdvę, anot organizatorių yra būtina.
Prasidėjęs kaip juodaodžių pankų nepritapusių tradiciškai baltoje pankroko scenoje, susiburimo vieta, šiandien „Afropunk” jau yra institucija festivalio atšakų yra Londone, Paryžiuje, Atlantoje ir Johanesburge, festivalio komanda leidžia knygas, kuria podkastą ir reiškia politinę poziciją. Iš 70 000 klausytojų Brukline turbūt nebuvo nė vieno, balsavusio už Donaldą Trumpą, bet tūkstančiai prieš ji protestavo. Šiandien pankrokui festivalyje palikta mažiausia ir toliausia iš scenų, o didžiosios rezervuotos naujos kartos R&B ir hiphopo žvaigždèms: pelnytos šlovės akimirkos sulaukusiai balso, šokių ir kostiumų meistrei Janelle Monáe, bekompromisiams reperiams Pusha T ir Tyler the Creator. Daugelio Lietuvos vokalisčių dainavimo manierą įkvėpusi diva Erykah Badu uždarė festivalį vienijančiu atpalaiduojančios atmosferos koncertu.
Festivalio mados
Bet tikrosios „Afropunk” žvaigždės buvo ne scenoje, o publikoje. Vaikštant po Commodore Barry parką, kuriame vyksta festivalis, jautiesi kaip afrofuturistinėje knygoje. Afrikietiški drabužiai suderinti su šiandiene gatvės mada, afrikietiškos šukuosenos, dredai, tradiciniai afrikietiški auskarai ir galvos papuošalai. Joks kitas festivalis nėra toks spalvingas, madingas ir tuo pat metu – atsipalaidavęs Įspūdingi drabužiai neša pilietinę žinutę atsiimkime afroamerikietišką identitetą. Iki septintojo dešimtmečio pilietinių teisių judėjimo pradžios daugelis juodaodžių, taip pat dainininkų, stengėsi pabėgti nuo savo palikimo: tiesinosi plaukus, kartais keitė net kalbėjimo manierą. Šiandien afrikietiška kultūra laikoma tuo, ką dera nesigėdijant priimti kaip savą ir ja didžiuotis. Super herojų filmo ,,Juodoji pantera” išleidimas, tokių žvaigždžių kaip Beyoncé atsigręžimas į juodaodžių kovą už teises ir ji sękes baltų jų klausytojų sutrikimas (genialiai užfiksuotas humoro laidos SNL klipe The Day Beyoncé Turned Black”) visa tai yra judėjimo dalis.
Afropunk
Būdamas baltas vaikas su džinsais ir marškinėliais kaip tūkstančiai tavo klonų europietiškuose festivaliuose, „Afropunk” jautiesi mažiausiai kietas svečias. Niekas į tave nežiūrės kreivai, perkant bilietą, niekas nieko nesakys apie odos spalvą. Tačiau atsiranda moralinė dilema: jeigu čia patekai, vadinasi, vietinis juodaodis pankas nepateko, nes bilietų skaičius yra baigtinis.Vis dėlto svarbiausia yra muzika. O scenoje debiutuojantis Pietų Afrikos Respublikos kūrėjas Nakhane. Sodriu balsu jis atliko futuristinio solo dainas, o koncerto pabaigoje nusileido prie publikos ir tiesiog šoko: vienas, visiškai gyvas, laisvas ir prikaustantis. „Dabar sunkus laikas. Rūpinkitės vieni kitais”, tarė jis miniai vieningai palaikant. Niekada anksčiau nebuvau girdėjęs apie Nakhane, o dabar suku jo albumą kaip vieną 2018-ųjų atradimų.
Afropankiška muzika Lietuvoje
Lietuvos koncertų organizatoriai leidžia susipažinti su afropankiška muzika vis dažniau. Vasarą Vilniuje iš Kotrynos bažnyčios pamokslą dainavo kalifornietis Mosesas Sumney, Kaune orią ,,Kaunas Jazz” publiką išjudino britė Laura Mvula, Lietuvoje jau du kartus buvo musų dienų Nina Simone Benjaminas Clementine’as. Kaip pastebėta Vašingtono afroamerikietiškos istorijos ir kultūros muziejuje, būtų klaida matyti juodaodžius žmones tik kaip tam tikrų vaidmenų įkūnytojus, pirmiausia muzikantų ir sportininkų, bet ne, pavyzdžiui, mokslininkų. Tačiau ignoruoti šios bendruomenès muzikinio talento gausą ir didingą istoriją reikštų klausyti muziką viena ausimi.
Kas būtų jei rasės klausimas ir su juo susiję siaubingi istorijos šimtmečiai niekada nebūtų įvykę
Vaikščiodamas „Afropunk” supranti, ką reiškia būti mažuma. Tai nėra malonu, bet reikalinga, norint geriau pajausti tuos, kurie grįš i realų gyvenimą festivaliui pasibaigus. Dar prieš 60 metų JAV juodaodžiai buvo sodinami į atskiras vietas autobuse, turėjo gerti iš atskirų kavos aparatų ir eiti į atskirus tualetus. Yra karta žmonių, kurie tokią realybę prisimena. „Afropunk” leidžia patirti atvirkščią pasaulį: viziją tokio, kuris butų, jei rasės klausimas ir su juo susiję siaubingi istorijos šimtmečiai niekada nebūtų įvykę.